Nevyriausybininkai dar tik socialinės savanorystės užuomazgoje
Kasdienybės žodyne prieš gerą dešimtmetį retokai vartojome sąvoką „savanorystė“. Dabar Lietuvos visuomenėje tai jau nebėra naujiena. Tačiau savanorystės, nesavanaudiškos, nereklaminės, masinės kasdieniame mūsų gyvenime dar aiškiai stokojama. Ypač socialinės atskirties mažinimo, filantropijos skatinimo srityse. Nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, kurių viena iš paskirčių yra įkūnyti ir šį principą, rengdamos iš biudžeto finansuojamus projektus irgi nevengia lengvesnio kelio. Tačiau šiemet rajone viliamasi permainų, naujos sąlygos projektų pareiškėjams Savivaldybėje jau parengtos.
Nepribrendę padėti ir priimti
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė (darbui su NVO, bendruomenėmis bei kūno kultūros ir sporto koordinatorė) Liudmila Juknienė neslepia nusivylimo, kad apžvelgiant pernai vykdytus NVO projektus, iš dalies remiamus iš Savivaldybės biudžeto, savanorystės pavyzdžių būtent socialinės atskirties mažinimo, filantropijos įtvirtinimo srityse beveik ir nėra.
Tarptautinę projektų vykdymo patirtį turinti L. Juknienė pastebi, kad vakarietiškos demokratijos šalyse, stipriai ekonomiškai išsivysčiusiose, savanorystės, kuri paremta atjauta, tolerancija, neformalia pagalba silpnesniam visuomenės nariui principai yra visuotiniai ir įprasti. Nieko nestebina, kad dažnai renkamos lėšos socialinėms reikmėms, vietos bendruomenėse lankomi ligoniai, vieniši ar socialinės rizikos žmonės, be jokio atlygio dirbama labdaros valgyklose, slaugos ligoninėse ir t. t. Panašios nesavanaudiškos veiklos užuomazgų yra ir mūsuose, tačiau toli gražu nepakankamai. Kol kas savanorystė dažniausiai pasireiškia savo gyvenamojoje vietovėje įrengiant sporto aikšteles, bendruomenės namus, ruošiantis šventėms, tvarkant apleistas kapinaites. Žodžiu, savo laiką ir jėgas investuojant į savo artimiausios aplinkos gerovę, tačiau būtent socialinėje srityje savanoriškų iniciatyvų trūksta.
Yra ir kita medalio pusė. Mūsų visuomenė pati dar nepribrendusi net pasinaudoti savanorių parama. Akivaizdus pavyzdys, su kokiomis kliūtimis pernai vasarą Gargžduose susidūrė savanoriavę tarptautinio projekto dalyviai iš Ispanijos. Jie lankė vienišus žmones, padėjo jiems buityje, bendravo, miestelėnus mokė ispanų kalbos. Tačiau Gargždų seniūnijos socialinė darbuotoja sakė, kad sunkiausia buvo įkalbinti gargždiškius savanorius įsileisti į savo namus. Žmonėse tvyro nepasitikėjimas, įtarumas: ar gali būti nesavanaudiška veikla, ar gali padėti be pinigų, o gal ateis, apsižiūrės, o paskui apiplėš?
Projektinėje veikloje – ydinga praktika
L. Juknienės nuomone, taip jau istoriškai susiklostė, kad Lietuvoje tiek sovietmečiu, tiek atkurtos Nepriklausomybės pirmajame dešimtmetyje nebuvo vystomos savanorystės tradicijos. Savanorystė tais laikotarpiais pasireiškė sumaniai užmaskuotos prievartos ir prievolių dėka. Kitas svarbus veiksnys – kol kas Lietuvoje žemas pragyvenimo lygis, tad žmonės suka galvas, kaip išgyventi, kaip laisvalaikiu dirbti papildomai ir prisidurti prie atlyginimo, o ne padėti kitiems.
„Šventės, pažintinės išvykos, vakaronės, festivaliai – tokioms projektinės veiklos priemonėms dalinės paramos iš Savivaldybės rajono NVO prašo dažniausiai“, – vardija L. Juknienė. Ir netgi nesudėtingose, pasiaukojimo nereikalaujančiose veiklose pristingama ir masiškumo, ir kartais net atitolstama nuo pagrindinio projekto tikslo: „Pavyzdžiui, nevyriausybinė organizacija ar bendruomenė deklaruoja plečianti akiratį, tam suplanuoja ekskursiją į tam tikrą objektą, o išvažiuoja kažkur kitur. Priežasčių, kodėl taip atsitiko, projekto vykdytojai randa įvairiausių.“ Pašnekovės nuomone, nors mūsų rajone bendruomeniškumas tikrai vystosi, tačiau ydinga tai, kad vyrauja institucinis požiūris. Mat bendruomenė suvokiama tik kaip juridinis asmuo, dažniausiai joje veikia keli entuziastingi žmonės. Neretai ir projektinė veikla būna orientuota į grupelę žmonių, o ne į visus tos vietovės gyventojus, nes esą tie, kurie nemoka nario mokesčio – ne bendruomenė. Ne paslaptis, kad kartais ir projektai šturmuojami tik dėl to, kad yra pinigų – reikia juos paimti, o tik paskui mąstoma, ar jie turi racionalumo, ar yra išliekamoji vertė.
Peržvelgus pernai vykdytus 26 rajono NVO iniciatyvų projektus, nė viename savanorystės idėjos socialinėje srityje ar filantropijoje nebuvo prioritetas.
Vakarietiška patirtis: su užsidegimu
„Jei nesi formaliai įtvirtinęs savo narystės savanoriškoje organizacijoje, kitiems gali atrodyti, jog iš tiesų nesavanoriauji. Tačiau yra ne visai taip – savanoriauti gali kiekvienas: tiek paskatintas savo asmeninių interesų, tiek savo miesto ar šalies labui“, – teigia Kauno technologijos universiteto Savivaldos mokymo centro direktorė Jolanta Vaičiūnienė. Norint, kad Lietuvoje atsirastų savanoriavimo kultūra, reikia pradėti šias vertybes skatinti ir apie tai kalbėti nuo pat mažens. „Nenuostabu, kad Skandinavijos šalyse, Olandijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kurios yra savanorystės lyderės Europos Sąjungoje, kiekvienas žmogus savanoriauja vienoje ar net keliose organizacijose, nes tai yra įprasta jų visuomenėje, atitinka jų suformuotas vertybes“, – sakė J. Vaičiūnienė, pridurdama, kad savanoriauja šių valstybių gyventojai su dideliu noru ir užsidegimu. Pasak pašnekovės, pavyzdžiui, Rumunijoje moksleiviai paskutinę dieną prieš vasaros atostogas gauna miesto mero laišką, kviečiantį prasmingai praleisti vasaros atostogas ir sąrašą organizacijų, kuriose jaunimas galėtų savanoriauti. „Iš pradžių reikia suprasti, kokią naudą savanoriška veikla gali suteikti tiek žmogui, ypač jaunam, dar neturinčiam daug gyvenimiškos ar profesinės patirties, tiek pačiai bendruomenei, tuomet vis daugiau žmonių ryžtųsi išbandyti savanorystę“, – įsitikinusi KTU Savivaldos mokymo centro direktorė.
KOMENTARAI
- Violeta RIAUKIENĖ, Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja, rajono NVO tarybos pirmininkė:
– Iš tiesų savanorystės dominavimo, o tuo labiau socialinėje srityje, mūsų visuomenėje dar stokojama. Kryptingo postūmio nevyriausybinių organizacijų veiklos prioritetuose reikia ir mūsų rajone. Šia tema daug diskutavome ir į tai atsižvelgėme rengdami 2016 m. rajono nevyriausybinių organizacijų iniciatyvų, skirtų Vietos bendruomenių metams, finansavimo tvarkos aprašą. Jis turėtų būti patvirtintas artimiausiame Tarybos posėdyje. Šiemet ypatingą dėmesį skiriame būtent toms veikloms, kurios susijusios su savanoryste ir filantropija. Tai naujas požiūris. Be to, konkurso sąlygose akcentuojame renginių masiškumą – projektas turi būti skirtas ne mažiau kaip 60 žmonių. Svarbu ir tai, kad projekto planavimo ir įgyvendinimo veiklose turi dalyvauti ir viešojo, ir privataus sektorių subjektai, o tai turi būti pagrįsta bendradarbiavimo sutartimis.
Filantropijos idėjų skatinimas kaip atskira kryptis NVO iniciatyvų konkurse bus išskirta pirmąkart ir jai remti numatoma skirti 10 proc. projektinių lėšų biudžeto, o savanorystei – net 30 proc. Tiek pat bus skirta ir pilietiškumo ugdymo procesams. Šios trys kryptys yra esminės formuojant vertybinius mūsų visuomenės pamatus.
Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Tad būtent Bendruomenių metais pradėtas sistemingas ir atsakingas savanorystės bei filantropijos skatinimas, manau, pamažu taps NVO prioritetais ir mūsų kasdienės veiklos dalimi.
- Dalia GUMULIAUSKIENĖ, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja:
– Socialinė sritis, atrodo, turėtų būti puri, trąši ir geidžiama dirva savanorystės daigams tarpti, juk čia tiek jautrių problemų, kurias galėtų lukštenti idealistai savanoriai.
Deja, pastebėjau, kad savanoriai čia užsuka tik retkarčiais, dažniausiai progiškai (tarkim, aplankyti senelius kalėdiniu laikotarpiu) ir tik tai vienkartinei akcijai. Nusifotografuoja, „pasižymi“ ir… iki!
Kodėl? Turbūt todėl, kad nei akivaizdžių rezultatų, nei didelių pokyčių, nei linksmų veidų čia greit nepamatysi. Dar gali būti išplūstas, tavo pastangos atstumtos, o ir svetimas žaizdas tvarstyti, trobas ir gyvenimus kuopti – kam įdomu?
Ne veltui socialinė veikla kaip bausmė (girdite – kaip bausmė!) skiriama prasižengėliams, keikūnams, mušeikoms. Nepaliauju stebėtis – smurtavęs, mušęsis ir plūdęsis siunčiamas prie bejėgių senelių ir vaikų? Tai vaizdžiai rodo visuomenės požiūrį į socialinį darbą…
Rudenį teko pamatyti Savivaldybės ir ES lėšomis rajone įsteigtus bendruomenių centrus – gražūs, švarūs, šilti. Bet nė viename nepamačiau skalbyklės, dušo kabinos tos pačios bendruomenės žmonėms, kurie neturi vandentiekio, ir kur atėję galėtų bent kartą per mėnesį nusiprausti, išsiskalbti, išmaudyti vaikus. Ką ten vandentiekio – šulinio, krosnies neturi! Kai kurių ir būstą labiau malkine tiktų vadinti.
O juk teikiant projektus nauda bendruomenei tikriausiai turėjo būti aprašyta. Ir buvo „aprašyta“. Nepagalvota? Tada apie ką galvojame? Apie vakarones ir aplinkos gražinimo akcijas, vilnos vėlimą, keliones ir kitokius pasižvalgymus. Kai to paties kaimo vaikai patiria patyčias iš bendraamžių mokykloje, kad jie smirdi, kad jų rūbai nešvarūs. Tai ar tikrai žmogus mums svarbiausias? Ir ar į tą kelionę bent pakviečiame atstumtuosius, jų vaikus, ar važiuojame vieni, patys sau gražūs?
O juk tikrasis bendruomeniškumas ir yra matyti kiekvieną, stengtis dėl kiekvieno, ne tik baksnoti pirštu vaiko teisių apsaugos ir socialiniams darbuotojams.
Yra, žinau atvejų, kai nuolatinis kito žmogaus rūpestis padėjo prisikelti iš didžiausios duobės, skurdo ir girtuoklystės. Tik tai vadinu jau ne savanoryste, o pasiaukojimu.
Niekada ne vėlu.
