„Norint tvirtai stovėti ant kojų, reikia pažinti savo šaknis“, – sako genealogijos tyrinėtoja tickiniškė Evelina Viktorija Žemeikytė
Jei kas paklaustų, iki kelintos kartos žinome apie savo protėvius, bene dažniausias atsakymas būtų iki antros ar trečios. Tačiau yra žmonių, kurie savo šaknų paieškoms skiria ypatingai daug laiko, o jų sąsajos su gimine siekia net 14-ąją kartą. Susipažinkite su Evelina Viktorija ŽEMEIKYTE, kiekvienam besidominčiam genealogija negailinčia nuoširdžių patarimų.
Postūmis – gimnazijoje
– Evelina, papasakok „Bangos“ skaitytojams apie save: iš kur kilusi, kur mokeisi, kur studijavai ir kaip kilo noras domėtis savo šaknimis – šeimos istorija, genealogija? Kokią įtaką tam domėjimuisi turėjo šeima?
– Esu kilusi iš Tickinų kaimo, esančio šalia Endriejavo. Čia baigiau pradines mokyklos klases, vėliau mokiausi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Būtent čia gavau pirmąjį paskatinimą domėtis šeimos istorija iš savo lietuvių kalbos mokytojos Nijolės Šilerienės. Būdama dešimtokė paėmiau pirmąjį genealoginį interviu iš senelio.
Vėliau išvykau studijuoti lingvistikos į Vilnių, teko ragauti ir Azijos studijų. Šiuo metu studijuoju Organizacijų vadybą. Atrodytų, genealogija čia niekaip nesusijusi, tačiau vis dėlto užima labai didelę gyvenimo dalį. Nuo to pirmojo pokalbio su seneliu stengiausi vis dažniau paklausinėti vyresnius šeimos narius, užfiksuoti jų prisiminimus. Tuo metu domėjausi viena giminės šaka, stengiausi rasti daugiau informacijos apie jos kilmę.
Praėjus nemažai metų pradėjau pastebėti socialiniuose tinkluose šmėstelint savo giminę tyrinėjančiųjų įrašus, mininčius bažnytinių metrikų knygas. Pabandžiau surasti savo promočiutės gimimo įrašą Laukuvos bažnyčios knygose ir užsikabinau. Tuo metu galėjau skirti tam laiko, tad pirmąsias kelias savaites prie kompiuterio praleisdavau visą dieną nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Taip greitai ėmė pildytis ketvirtos, penktos, šeštos kartų protėvių sąrašas.
Giminės tyrinėjimų kelionę ypač palaikė mama, sakydama, kad ne kiekvienam duota rasti tokios informacijos – jei sekasi, reikia eiti toliau.
Pataria nelaukti
– Neseniai Endriejave skaitei paskaitą „Genealogija ir šeimos istorija: kam reikalinga ir kaip pradėti“. Vienas iš Tavo patarimų kiekvienam, norinčiam išsiaiškinti, kas buvo proseneliai, proproseneliai ir tolimesnių kartų giminaičiai, buvo nelaukti, kol šeimos istoriją galima išgirsti iš gyvų liudininkų.
– Taip. Po minėto pirmojo senelio pasakojimų įrašo jo atmintis taip stipriai suprastėjo, kad ką daugiau sužinoti tapo beveik neįmanoma. Tas įrašas, galima sakyti, pagrindinis žinių šaltinis apie senelio giminės šaką. Rašytinių šaltinių apie ją rasti pavyko labai nedaug.
Prieš pusę metų turėjau garbės susipažinti su devyniasdešimt šešerių metų promočiutės seserimi ir jos vyru – daug giminių bėgant metams pameta ryšius tarp kartų ir vieni apie kitus nebežino. Bet štai pavyko ne tik apie juos sužinoti, bet ir išgirsti daugybę tikrų pasakojimų – netgi apie tuos protėvius, apie kuriuos žinojau tik faktus iš dokumentų: gimė, susituokė, mirė. O promočiutės sesuo juos dar prisimena iš vaikystės, atsiminimai jai dar gyvi. Klausau ir piešiu mintyse vaizdus apie savo proprosenelį Julijoną – jį „pažįstu“ tik teoriškai, o jai jis – mylintis, rūpestingas senelis. Ir visi tie sausi dokumentų faktai įgyja realybės detalių, spalvų.
Dar būtų galima pridėti, kad, nežinant senelių, prosenelių vardų, pavardžių, apytikslių gyvenimo įvykių datų, vietovių, bus sunku pradėti dokumentų, religinių knygų analizavimą. Dėl to būtina rasti giminėje tuos, kas dar gali tuos pirminius faktus suteikti – kol dar yra tų, kas prisimena.
Nuotraukose – panašūs bruožai
– Kodėl būtina saugoti senas šeimos nuotraukas? Ką jos mums kalba?
– Nuotraukos man – tarsi gyvosios atminties tęsinys, būdas perduoti prisiminimus iš kartos į kartą mums apčiuopiamu, aiškiau suprantamu ir pajaučiamu būdu. Nuotraukos priartina mus prie jose esančių.
Viena yra girdėti pasakojimus apie prosenelį – kad buvo geras, kad mokėjo žaisti su vaikais, kita – netikėtai gavus nuotraukų matyti veido mimikas, kūno kalbą, rankoje laikomą gėlės žiedą. Jau galima lyginti su pasakojimais ir daryti išvadas – ko gero, galėjo būti jautrios, švelnios prigimties. Taip dėliojasi istorija – ne tik ta, kurią galime žodžiais užrašyti, bet ir ta nenusakoma, besislepianti tarp eilučių.
Pastebėjau, kad žmonėms ypač įdomu pastebėti savo, dabar gyvenančių šeimos narių panašumus su esančiais nuotraukose: kažkas panašus į promočiutę, kažkas – į proprosenelį. Atrodo neįtikėtina, bet tikrai galima įžvelgti bruožus, išsilaikiusius per tris, keturias kartas, kartais net penkias kartas.
Man asmeniškai nuotraukų paieška suteikė ne tik galimybę pamatyti tuos, kurių jau maniau nebepamatysianti, bet ir pažinčių su giminaičiais, su kuriais ryšiai buvo nutrūkę prieš kelias kartas. O dabar galime pasidalinti pasakojimais, susiskambinti. Ir vis iš naujo sau patvirtinti – nori ar nenori, ta nematoma gija egzistuoja.
Išties kiekvienas skirtingai suvokiame tą svarbą. Kai kam nėra noro išsaugoti, kai kam jis stipresnis. Man buvo labai svarbu pamatyti prosenelius, proprosenelius. Ir tėvams buvo tarsi nauja pažintis su savo seneliais, kurie buvo anksti mirę ir gal tik seniai vaikystėje nuotraukose matyti. Lyg kažkas atsistotų į savo vietas, taptų labiau artima, suvokta. Bet tai jau sunkiai nupasakojami dalykai, reikia pajausti.
Tuos, kam nėra taip svarbu – tai nei gerai, nei blogai, žmonių interesai skirtingi – visad raginu geriau ne išmesti ar sudeginti, o nunešti nuotraukas į vietinį muziejų ar atiduoti krašto tyrinėtojui. Kada nors atsiras tie, kam jos bus svarbios, reikalingos. O kartais netikėtai pasitaiko rasti, atrodytų, niekaip nesusijusių šeimų nuotraukose ir savų.
Didžiausias atradimas yra žmonės
– Kokie buvo pirmi Tavo atradimai? Kas nudžiugino, o kas galbūt nuliūdino?
– Atradimų, kurie tebestebina iki šiol, daugybė. Pradėjus rimtai ieškoti informacijos, analizuoti bažnytinių knygų metrikus, jie lydėjo kasdien. Nebuvo tekę girdėti apie bajorišką giminės liniją, dabar ji jau nemažai ištyrinėta, rasta sąsajų su senosiomis bajorų giminėmis – o tai reiškia, kad šios linijos istorija stipriau dokumentuota, nei valstiečių linijos. Nors ir jos labai įdomios.
Visgi didžiausias atradimas buvo žmonės – tiek kiti tyrinėtojai, tiek naujai sutikti giminaičiai. Genealogijos entuziastai tikrai labai linkę vieni kitiems padėti – kartais net iš už Atlanto. Vėliau tą pagalbą gali „grąžinti“ padėdamas kitam. Esu labai dėkinga Švėkšnos krašto tyrinėtojui Domui Žiogui už pagalbą, patarimus, palaikymą, nenutrūkstančius nuo pat tyrinėjimo kelionės pradžios iki dabar.
Taip pat be galo džiugina pažintis su Laukuvos krašte gyvenančiais ir iš ten kilusiais giminaičiais. Vieni kitų net nepažinojome, tad labai didelis atradimas buvo kiekvienas susitikimas, susipažinimas. Dabar jau pavyko surinkti daug pasakojimų, nuotraukų, šiemet pirmą kartą organizuojame giminės susitikimą.
Ar kas nuliūdino, negalėčiau atsakyti vienareikšmiškai. Pradėjęs tyrinėti savo giminės istoriją, žmogus turi būti pasiruošęs tikimybei surasti bet ką. Kiekvienoje giminėje buvo ištremtųjų, o gal ir prisidėjusių prie ištrėmimo, karių, partizanų ir stribų, konfliktų, nesantuokinių vaikų, įvairiausių charakterių žmonių… Keistų, įdomių, liūdnų situacijų. Dėl to sau pasakiau: tyrinėdama turiu priimti istoriją tokią, kokia ji yra. Laikantis tos minties viskas jau pasirodo truputį kitaip – pradedi pastebėti atsikartojimus, galimas įvykių ar poelgių priežastis, mažiau teisti, labiau suprasti. Nors ne visada lengva.
Būna istorijų, su kuriomis sunku susitaikyti. Keletas tokių vis neduoda ramybės – tai kitų žmonių padaryta skriauda protėviams: tremtis, kalėjimas nepadarius nusikaltimo, nenatūrali mirtis. Tokiais atvejais prireikia laiko, kol ateina suvokimas, nurimsta emocijos, vidiniai klausimai „kaip taip?“ ir „kodėl?“ Tada jau galima iš šono pažvelgti į tas situacijas – pamatyti, paleisti, eiti toliau.
Padės kalbų mokėjimas
– Paskaitoje Endriejave paminėjai skaičių, kiek žmonių reikėjo, kad mes būtume – 126 iki 7 mūsų kartos. Ar šeimos genealogijos tyrinėjimai Tave jau nuvedė taip toli? Kiek laiko užtrukai, jei tai įmanoma išmatuoti?
– Viso šio septynių kartų asmenų ir informacijos apie juos skaičiaus dar nesu surinkusi. Kodėl? Tai priklauso nuo atskirų linijų istorijos, aplinkybių. Kai kur paieškose jau įkopta į aštuntą ir tolimesnes kartas, rastos sąsajos iki pat keturioliktos. O kai kur rasti ryšius sunkiau – taip nutinka, kai, pavyzdžiui, mano atveju seneliai, proseneliai atvyko iš kitų šalių teritorijų.
Tada tenka rinkti po mažą trupinėlį – tarsi koks „archeologinis“ darbas. Dėl to ir laiku pamatuoti paieškas, sakyčiau, beveik neįmanoma. Kartais pavyksta ieškomus faktus rasti labai greitai, kartais reikia mėnesių, net metų. Būna, po nesėkmingos paieškos padedu klausimą į šoną – po kiek laiko sugrįžus tuoj pat pavyksta išsiaiškinti. Tai toks gyvas procesas, kuris gali trukti visą gyvenimą.
– Kas sudėtingiausia ir įdomiausia šeimos istorijos paieškose?
– Pradėjus nagrinėti būtent archyvinius dokumentus, bažnytines knygas, svarbu turėti kalbų pagrindus. Katalikų bažnyčios dokumentai rašyti rusų, lenkų, lotynų kalbomis. Net ir mokant šias kalbas, pradžioje užtrunka laiko, kol akis pripranta prie skirtingo rašto, neaiškaus užrašymo, senovinių raidžių. Kitų konfesijų knygose rasite vokiečių, jidiš ir kitų kalbų. Kita susijusi kliūtis – nežinojimas, kur protėviai gyveno arba kaip kraustėsi – sudėtinga rasti reikiamus dokumentus. Tai sunkumai, susiję su faktų paieška.
Kita dalis – žmogiškoji, ji išryškėja ieškant iliustracijų tiems faktams: pasakojimų, istorijų, nuotraukų. Ne kiekvienas supranta, kam to reikia, kodėl kažkas nori ieškoti, prašo parodyti albumus. Pasitaiko priešiškumo, būna, net pykteli – tai kam čia dabar kapstyti? Žinoma, žmogiškasis faktorius išlieka net ir kalbantis su draugiškai priimančiais, sutinkančiais papasakoti, pasidalinti. Juk pasitaiko netikslių prisiminimų, ypač kai pasakotojas vyresnio amžiaus. Būna, kad žmogus ir nenori kalbėti apie mažiau malonias šeimos istorijos dalis. Tad visada reikia lyginti informaciją iš skirtingų asmenų pasakojimų bei rašytinių šaltinių tarpusavyje – tik taip galime sužinoti tikrąją tiesą, išlaikyti tikslumą. Tame ir įdomumas, ir daugybė netikėtumų, siurprizų.
Tikslas – saugoti vertybes
– Apie šeimos genealogiją skaitai paskaitas įmonių kolektyvams, bendruomenėms, vedi edukacijas „Mano šaknys“ mokyklose. Kodėl šeimos istorijos pažinimas turėtų būti svarbus jauniems žmonėms? Kas Tave, kai bendrauji su įvairiomis grupėmis, stebina, džiugina ar nuvilia?
– Viena didžiausių dovanų, kurias gavau, kad apie genealogiją, taip pat ir paveldą, tradicijas, amatus girdėjau kalbant mokykloje. Ta informacija daug metų tyliai gulėjo atmintyje kaip nebylus postūmis sužinoti daugiau nei pasakojo tėvai, seneliai.
Vis dėlto tuo metu ta informacija atrodė labai abstrakti ir tarsi su manimi asmeniškai nesusijusi. Bet tas pasėtas grūdas niekur nedingsta. Gerokai po mokyklos baigimo pradėjus tyrinėti savo giminę kitaip ėmė atrodyti daugelis dalykų: tiek pati giminės istorija, tiek ir tradicijos, tautodailė, gyvenimo būdas. Pažindinimosi su savo protėviais ir jų gyvenimo istorija procese naujai suvokiame ir save, mūsų aplinką. Tai būtų galima pavadinti savotiška praktine antropologija.
Tarp jaunimo atstovų šiuo metu esanti tendencija įdomi – kai kurie netgi nepažįsta savo senelių, neatsimena jų vardų, sunkiai suvokiamas tęstinumas. Atrodo, net nėra progų pamąstyti apie senąsias šeimos kartas, apie tai, kiek daug žmonių prieš mus gyveno ne taip seniai, kelių šimtų metų laikotarpiu. Taip užsimiršta ne tik vardai, bet ir dainos, pasakos, rankdarbiai, žodinė tautosaka, tarmės, senoji estetika, grožio pajautimas. Norisi, kad jaunoji karta nors kiek to pajautimo dar turėtų, dar nepamirštų to, kas mūsų kultūroje gražiausia, tų vertybių, kurios skatina šviesą, pažinimą, kūrybą, harmoniją gyvenime. Dėl to ir ėmiausi edukacijų – jei kiekvienoje klasėje, kolektyve atsiras nors keli žmonės, kuriems bus įdomu, kurie užsikabins – gal ne iškart, gal po kelerių metų – tikslas jau bus pasiektas.
Kalbėjosi Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
