Nykstanti Klaipėdos krašto raudonų plytų architektūra įamžinta fotografijose
XIX–XX a. raudonų plytų pastatų gausa – Klaipėdos krašto unikalumas. Apmaudu, bet šis architektūros išskirtinumas nyksta. Apie tai pasakoja fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“, kurios pristatymas pirmiausia įvyko Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete. Dabar šią parodą jau galima apžiūrėti Priekulės meno ir kultūros centre.
Skolos grąžinimas protėviams
Fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ pasakoja apie Klaipėdos krašto raudonų plytų statinius ir namus, kurie yra vienas ryškiausių bruožų, išskiriančių Klaipėdos kraštą. Parodos ir projekto „Raudonos plytos“ idėja – per degto molio raudonų plytų pastatus ir jų likimus pasakoti Klaipėdos krašto istoriją. Nuotraukose įamžinta kone šimtas XIX–XX a. raudonų plytų visuomeninės paskirties pastatų, kurie yra apleisti, pamiršti ir nenaudojami. Viešai parodai atrinkta kelios dešimtys kadrų, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Projekto „Raudonos plytos“ autorė Edita Valinčienė, kurios iniciatyva visuomenei pristatoma fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“, sako, kad „Šis projektas yra tarsi skolos grąžinimas mano protėviams, seneliams ir tėvams. Gyvieji Klaipėdos krašto istorijos liudytojai jau eina užmarštin, o raudonų plytų pastatai lieka šią istoriją liudyti amžiams.“
Fotografijų parodoje „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ – senosios raudonų plytų mokyklos, paštai, evangelikų liuteronų bažnyčios ir joms priklausantys pastatai, traukinių stotys.
„Didžiausia problema, kad Klaipėdos krašto kultūros paveldas nėra suprantamas ir saugomas. Pastatus įsigyja privatūs asmenys ir daugelis nieko su jais nedaro arba juos tvarko taip, kaip supranta. Liūdniausia tai, kad šiuose išskirtiniuose pastatuose iki Antrojo pasaulinio karo virė gyvenimas, čia buvo puoselėjama kultūra, švietimas, o dabar – tik tuščios landynės“, – sakė E. Valinčienė.
„Parodoje mes matome daugybę objektų visame Klaipėdos krašte – buvusias kaimo mokyklas, pašto, geležinkelio stotis, kurių būklė, deja, apverktina. Labai norėtųsi, kad kiekvienas raudonų plytų pastato savininkas Klaipėdos krašte suvoktų – turtas, kuris jam priklauso, yra civilizacinės pažangos, prestižo, išskirtinumo ženklas“, – įžvalgomis apie fotografijų parodą „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ dalijasi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) direktorius, prof. dr. Vasilijus Safronovas.
Reikia daugiau sąmoningumo
„Kyla klausimas, ką daryti su šiais raudonų plytų pastatais situacijoje, kai Klaipėdos krašto kaimo vietovėse mažėja gyventojų, kai buvęs mokyklos pastatas dėl to nebeatlieka funkcijos, o buvusioje stotyje traukinys nebestoja. Manau, kad sprendimą turėtų priimti ne atskirų pastatų savininkai, bet čia reikėtų mažų mažiausiai regioninio sprendimo savivaldybių, kurioms tai aktualu, lygmeniu. Tai galėtų būti iniciatyva perimti pastatą savivaldybės poreikiams, kai valstybės įmonė jo atsisako, arba projektas, bent jau siūlantis paramą tiems (ypač viešiesiems) pastatams, kurių savininkai juos tvarko, kai toks tvarkymas vyksta pagal nustatytus reikalavimus. Juk turime visą raudonų plytų pastatų tinklą, kurie yra neatsiejama šio krašto istorijos dalis. Klaipėdos kraštas tikrai neišnaudoja viso savo turistinio potencialo, o šie objektai galėtų tą puikiai padėti padaryti. Tik reikia, manau, daugiau sąmoningumo vietoje ir nelaukti, kol Vilniuje bus nutarta, kas įvyks su objektais, kurių likimas pirmiausia aktualus ne Vilniui, o Klaipėdos kraštui“, – teigia istorikas V. Safronovas.
Projektas „Raudonos plytos“ kalba apie Klaipėdos krašto istoriją XIX–XX amžiuje: mokyklas ir švietimo sistemą, susisiekimą traukiniais ir pilnas geležinkelio stotis, apie paštus, žmones Klaipėdos krašto miestuose ir kaimuose, jų laisvalaikį, buitį, drabužius, apie liuteronų tikėjimą ir tradicijas šioje bažnyčioje.
Paroda jau Priekulėje
„Ar raudona plyta yra Klaipėdos krašto išskirtinumo ženklas? Ir taip, ir ne. Taip, nes šis architektūrinio paveldo išskirtinumas Lietuvos kontekste krinta į akis šiandien. Bet pažvelgę plačiau suprasime, kad raudona plyta mus sieja su tūkstantmete statybos tradicija, kurios pradžia – senovės civilizacijose. Ji sieja mus su antikos kultūra ir civilizacijos plėtra šiaurės Europoje viduramžiais. Netinkuota raudona plyta architektūroje ilgą laiką buvo išskirtinumo, prabangos ir kokybės ženklas“, – teigė prof. dr. V. Safronovas.
Šiuo metu paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ eksponuojama Priekulės meno ir kultūros centre.
Priekulės meno ir kultūros centro direktorė Rūta Steponavičienė džiaugiasi, kad centras gali prisidėti prie fotografijų parodos „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ idėjos viešinimo. „Priekulės paštas, o jo istorija – tarsi langas į praeitį, per kurį atsiveria ne tik miestelio, bet ir platesnis krašto vystymosi paveikslas. Šis pastatas, iškilęs 1885 m., ilgą laiką buvo ne tik informacijos ir ryšių centras, bet ir kultūros bei bendruomenės širdis, jungusi vietos gyventojus su pasauliu. Senasis paštas Priekulės centre veikė iki 2018 metų vidurio, o dabar tikimės atgims naujam istoriją liudijančiam, kultūriniam gyvenimui“, – samprotauja R. Steponavičienė.
Kovo 5 dieną, trečiadienį, 17.30 val. Priekulės meno ir kultūros centre vyks šios parodos pristatymas. Pristatyme dalyvaus istorikas profesorius V. Safronovas, VšĮ „Raudonos plytos“ vadovė E. Valinčienė, Priekulės meno ir kultūros centro direktorė R. Steponavičienė, fotografai Vaida Šetkauskė ir Gediminas Sass. Bus vaišinama kafija.
Parodą apžiūrėti kviečiama darbo dienomis 10–19 val. Paroda Priekulėje veiks iki kovo 23 dienos.
Parengė
Vilija BUTKUVIENĖ
