Orios senatvės paieškos veda į „Senjorų dvarą“
Antrus metus Vėžaičiuose veikia privatūs globos namai „Senjorų dvaras“. Buvusio dvaro teritorijoje viename iš jo pastatų moderniai įrengtose patalpose dvelkia praeitimi, o pro langus atsiveriantis unikalus kraštovaizdis su srovenančiu upeliu, dunksančiais medžiais ir rožynu teikia ramybę. Ne tik įspūdinga aplinka, bet ir namų jaukumą primenantys šilti santykiai su darbuotojais čia apsigyvenusiems žmonėms leidžia jaustis oriai. „Gyventojai tampa savi“, – šypsojosi socialinė darbuotoja Kristina Masiulienė.
Gražūs atsiliepimai
„Bangoje“ ne kartą pasakojome apie verslininko Antono Kontauto Vėžaičiuose įkurtus globos namus, bet skaitytojos skambutis vėl paskatino čia apsilankyti. Ji džiaugėsi, kad „Senjorų dvare“ apsigyvenęs garbaus amžiaus tėvelis sustiprėjo fiziškai ir psichologiškai, čia gerai jaučiasi. Moteris su dėkingumu kalbėjo apie rūpestingus, nuoširdžius šių namų darbuotojus.
„Įvairių nuomonių pasitaiko, bet daugiausia sulaukiame teigiamų atsiliepimų, matome patenkintus žmones, – kalbėjo „Senjorų dvaro“ direktorė Kristina Zakarienė. – Namuose prižiūrėti ligonį sudėtinga, o čia juo pasirūpinta visapusiškai – ne tik būtinosiomis reikmėmis, bet ir stengiamės užimti, pramogų organizuojame.“ Ji pridūrė, kad darbuotojai mokosi iš klaidų, taisosi.
Direktorė pasakojo, jog su gyventojais važiuoja į Vėžaičių bažnytėlę, kunigą Viktorą pasikviečia į globos namus, kur vyksta pokalbiai, giedamos giesmės. Čia taip pat atvyksta koncertuoti įvairūs ansambliai. Įsimintina „Senjorų dvaro“ pirmojo gimtadienio šventė, koncertas.
Prieš ateinant vadovauti globos namams K. Zakarienei neteko dirbti socialinio darbo, tačiau anksčiau dirbdama su įvairaus amžiaus žmonėmis išmoko juos išklausyti, suprasti, atjausti. „Patinka man čia – atrandu save“,– sakė direktorė. Per įkurtuves ji pažadėjo siekti, kad globos paslaugos čia būtų aukščiausios kokybės.
Globos namai pildosi
Globos namų vadovė K. Zakarienė džiaugiasi socialine darbuotoja Kristina Masiuliene. „Dirba su noru, energinga, domisi ir turi meilės žmogui“, – atskleidė ji.
Kristina čia pradėjo dirbti pavasarį. Ji baigusi socialinio darbo studijas, bet globos namuose – pirmosios patirtys. „Viskas nauja, įdomu, daug išmokau iš kitų socialinių darbuotojų, dalyvauju kursuose, keliu kvalifikaciją – tobulėju. Į darbą einu kaip į šventę – kiekviena diena vis kitokia“, – šypsojosi ji.
Kas sunkiausia šiame darbe? Matyti, kaip atvežtas gyventojas skaudžiai išsiskiria su artimaisiais. „Pragyvenom 60 metų – tai pirmasis mūsų išsiskyrimas“, – pro ašaras ištarti moters žodžiai tebeskamba ausyse.
Sunku pranešti artimajam apie prastėjančią žmogaus būklę, palydėti jį anapusybėn. Čia apsigyvenusių vienišų žmonių nėra, bet kai kurių ryšys su artimaisiais nėra tamprus. „Kartais paskambinus, kad reikia šiltesnių drabužių, nepaklausia, kaip jaučiasi mama, – apgailestavo K. Masiulienė. – Grįžusi namo negaliu atitrūkti nuo tų minčių – galvoju apie žmones. Jie tampa savi. Grįžus po savaitgalio teiraujasi, kaip praleidau laisvadienius.“
Vėžaičių „Senjorų dvare“ gyvenimo saulėlydį pasitinka 25 gyventojai – pastaruoju metu sparčiai mažėja vietų, bet dar gali apsigyventi pora dešimčių. Šiuose globos namuose, kur teikiamos trumpalaikės ir ilgalaikės paslaugos, išlaikymas kainuoja nuo 1 100 iki 1 200 eurų per mėnesį. Keliolikai rajono gyventojų šias išlaidas kompensuoja Klaipėdos rajono savivaldybė.
Jaukią, namus primenančią aplinką siekia kurti 16 darbuotojų. Smagu jiems, kai gyventojai ir jų artimieji šypsosi.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
