Pabūkim paprasti
Nereikia mums nieko daug – avies vienos ir gėlės vienos. Kėdės dar – saulėtekiams stebėti. Tik tiek tas princas savo mažojoj planetoj ir teturėjo. Nereikia juk niekam didelių baobabų, jie tik laiką ir jėgas teatimtų. O mes dabar tokie pat princai kiekvienas savo planetoj – namuos.
Žiemą išliję, sniego šviesos nematę, pavasario saulės pagaliau sulaukę, vis vien liūdni esam, netekę kažko. Mat, be visų bėdų, ir tos pavasario ligos vis kabinėjas: bejėgystė, neramybė, liūdnumai, slogos, sinusitai, nosių užsikišimai, piktumai ir kiti nupiepimai.
Bet, liūdnieji, čia pat atmerkim akis – paprastutė gėlė visur sužydėjo, savas geltonas akis pravėrė. Tai pavasarinė raktažolė, atėjusi mums džiaugsmo atrakinti.
Paprasta, bet labai žavinga jau vien tuo, kad viena pirmųjų žolyne sužydėjo, konkuruoti su vasaros gražuolėmis nereikėjo. Petro rakteliais, pirmžiede, gervių varpeliais karts pavadinama gėlė labai gali būti naudinga ir jauniems, ir seniems: kai avitaminozė, silpnumas ateis, kai nosį sloga užguls, visoks karščiavimas, bronchitas bjaurus, plaučių ligos. Ir nuo seno buvo labai pasakojama, kad pavasarinė šita išvalo visokius nuodus – liaudiškai šnekant gyvsidabrius, švinus, aliuminius, kur užsiteršę būnam – kas čia žino, iš kur: kokios gamyklos ar kokios varyklos. Tiks ne tik arbatoms kosuliams varyti, bet ir sriuboms, marmalynėms, salotėlėms. Šit galima pasidaryt vienoj knygoj surašytą receptą, bet nebūtinai juk tik tokį: dėkim raktažolių lapų, svogūnlaiškių, rūgštynių lapelyčių, virto kiaušio, druskos, pipirų, grietinės arba aliejaus. Dar lašelytį kokio nors rūgštimo – pusę šaukštelio obuolių acto, o gal net turėtumėt šaukštą arbatos grybo; o jei nė vieno neturit – rūgštą tarkuotą obuolį ar obuolių sulčių porą šaukštų. Kaip ir bet kurioms salotoms.
Šit senolis, raktažolėms pražydėjus, eis šlaitan prisirinkt puokštės, čia pat neš į didelį arbatinį ir virsis ryškiai saulėtą arbatą tol, kol tik šios gėlės žydės. Sveikas buvo, niekad jokiomis pavasario ligomis nesirgo. Žinojo tikrai, kad tuosyk ir širdį sustiprins, ir nervus sau gerins, podagra nepjaus. Lakstys sau per vasarą su reikalais.
Nebūkim liūdni, gerdami saulėtą arbatą, pasimokykim iš šalia esančių linksmų žmonių. Šit viena senutė skambindama prisipažįsta stuburą nutrūkusi, vos jis jai besilaikąs. Rytais kaip voras savo lovoj sukiojasi, kolei pagaliau laukan išlipa, šiaip taip išsimankštinusi vis vien po namus rėplina, šį tą tvarkinėjas. Daktarai jai prišnekėję, kad reik prie stuburo montuot geležių sutvirtinimui, bet pirmiausiai esą vidurius laukan reikės išversti. Tiek to jau. Gerai, kad šiais keistais laikais, kai negali iš namų niekur eit, nereikia iškart apsispręsti. Užtat išeinanti gėlelių pasiskinti: vaistinių – dėl sveikatos išsivirti, kitokių – dėl gražumo pasimerkti.
Ir tenebebūna daugiau žmogaus gyvenimo svajonė – sunkiai dirbus, brangų namą nusipirkus, greitą automobilį užsidirbus, lėkt juo neramybėje kuo toliausiai nuo savo namų. Sveikatą praradus. Svajonė nuo šiol tebūna ramumas, širdies gerumas, gyvenimo paprastumas.
Pabūkim paprasti kaip tie pavasario rakteliai.
Kaip ta paprasta mažojo princo kėdė – tiesiog saulėtekiams stebėti.
Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis, tel. 8 614 16 798.
