Pacientas tarp dviejų frontų: kur dingsta nemokamas gydymas?
Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje pastaraisiais dešimtmečiais išaugo privačių medicinos įstaigų tinklas ir jų vaidmuo. Valstybė nuosekliai skatino privačios medicinos plėtrą – per pastarąjį dešimtmetį privačiam sektoriui finansavimas išaugo 4 kartus, kai tuo tarpu viešajam – vos kiek daugiau nei dvigubai. Šiandien pacientai, mokantys privalomojo sveikatos draudimo įmokas, dažnai neturi kitos išeities kaip greitos pagalbos ieškoti privačiame sektoriuje, mat viešajame pas kai kuriuos specialistus eilės siekia ir pusmetį.
Kalbintų pašnekovų vertinimu, privatus sektorius labiausiai vilioja kardiologus, neurologus, endokrinologus, vaikų ligų specialistus, o dermatologų privačiame sektoriuje gali būti net apie 95 proc. Klaipėdos medikai laiko norma, kad skubios ambulatorinės konsultacijos esant nemaloniems simptomams gali tekti laukti dvi savaites. Ir nors privačių gydymo įstaigų finansavimo tempą valstybė mažina, sistemą stabdo ir medikų darbas per kelias įstaigas, ir valstybės nenoras finansuoti pavyzdines ligonines.
Finansavimas – keturgubas
Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM) „Vakarų Lietuvai“ pateiktais duomenimis, per dešimtmetį viešųjų ir privačių gydymo įstaigų finansavimas bei santykis stipriai pasikeitė. 2016 m. valstybė per Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) finansavo 269 viešąsias ir 519 privačių įstaigų. 2025 m. jų skaičius pasikeitęs: viešųjų sumažėjo iki 193, o privačių – išaugo iki 568. Privačios sudaro jau beveik 75% visų finansuojamų įstaigų.
Panaši tendencija matyti ir per piniginę išraišką: 2016 m. privačios įstaigos gavo tik 9,6% PSDF lėšų, o 2025 m. – jau 15,8%. Skaičiais tai reiškia, kad jų finansavimas išaugo daugiau kaip keturis kartus – nuo 96 mln. iki 394 mln. Eurų paskutiniais metais. Tuo metu viešųjų įstaigų finansavimas augo virš 2 kartų (nuo 900 mln. iki 2,1 mlrd. eurų), tačiau jų dalis bendrajame pyrage sumažėjo nuo 90% iki 84%.
Higienos instituto duomenimis, šalyje veikia apie 3000 privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Didžiausią jų dalį sudaro odontologijos klinikos (apie pusę visų privačių įstaigų skaičiaus), šeimos gydytojų centrai, psichoterapijos bei reabilitacijos paslaugas teikiančios įstaigos. Didžiausios privačios sveikatos priežiūros įstaigos pagal pajamas ir plėtrą yra „InMedica“, „Northway“ medicinos centrai, Hila medicinos diagnostikos ir šeimos medicinos centrai, taip pat „Antėja“. „Affidea“. Privatus sektorius teikia įvairias paslaugas – nuo šeimos medicinos iki dienos chirurgijos. Tiesa, ligoninės paslaugas teikiančių privačių įstaigų yra apie 15, absoliuti dauguma – slaugos.
SAM: už paslaugų prieinamumą atsako įstaigos
Anot SAM, šios Vyriausybės programoje viešojo sveikatos sektoriaus stiprinimas įvardytas kaip viena pagrindinių krypčių. Todėl 2025 m. lapkritį Seime priimtas Sveikatos sistemos įstatymo pakeitimas aiškiau reglamentuoja priemokų tvarką. Įstatyme nurodoma, kad visos valstybės laiduojamos paslaugos valstybinėse įstaigose turi būti teikiamos nemokamai. Papildomi mokėjimai galimi tik tuo atveju, jei pacientas pageidauja brangesnių medicinos priemonių ar komforto paslaugų. Taip esą siekiama suvienodinti sąlygas viešam ir privačiam sektoriui.
Be to, parengtas Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siekiama užtikrinti nemokamų paslaugų plėtrą valstybės ir savivaldybių įstaigose bei sudaryti joms lygias sąlygas konkuruoti dėl PSDF finansavimo.
SAM formaliame komentare taip pat teigiama, kad valstybė gydytojams nedraudžia dirbti keliose įstaigose – juk tai leidžia Darbo kodeksas. Tačiau už tai, kad gydymo paslaugos būtų laiku prieinamos, atsako kiekvienos įstaigos vadovas. Kitaip tariant, gydytojo darbas privačioje ar kitoje viešoje įstaigoje neatleidžia ligoninės nuo pareigos užtikrinti pacientų aptarnavimą. Tuo pat metu ministerija pripažįsta, kad dabartinė sistema leidžia situacijas, kai po privačios konsultacijos pacientas patenka į viešą ligoninę operacijai ar sudėtingesniam III lygio gydymui pas tą patį gydytoją. Teisiškai tai nėra draudžiama, jei išrašomas pagrįstas siuntimas ir laikomasi bendros registracijos tvarkos. Vis dėlto, šiuo metu nėra mechanizmo, kuris sektų, kiek pacientų „pereina“ iš privataus į viešą sektorių.
KUL: dvi savaitės – ne eilė
Pažvelkime į realią situaciją. Klaipėdos universitetinė ligoninė (toliau – KUL) yra didžiausias viešos medicinos kompetencijų centras Vakarų Lietuvoje. Čia dirba apie 3000 medicinos darbuotojų ir personalo, veikia 22 klinikiniai skyriai.
KUL generalinis direktorius prof dr. Audrius Šimaitis „Vakarų Lietuvai“ sako, kad eiles pas medikus lemia milžiniškas paslaugų poreikis ir specialistų trūkumas darbo rinkoje. „Eilių medicinoje visiškai išvengti neįmanoma. Visų pirma, Lietuvoje reikėtų nacionalinio susitarimo – kaip mes apibrėžiame „eilę“? Tarkime galėtų būti planinė ambulatorinė konsultacija 4-6 savaitės, skubi ambulatorinė – 2 savaitės”, – siūlo profesorius. Anot jo, vienos ar dviejų savaičių laukimas universiteto lygio klinikoje neturėtų būti vertinamas kaip kritinė eilė.
Tačiau ką toks siūlymas reiškia žvelgiant iš paciento perspektyvos? Jei nėra ūmių simptomų, gresiančių komplikacijų ir šeimos gydytojas siunčia pasitikrinti dėl lėtinės būklės – laukti pusantro mėnesio gal ir nebūtų problema. Tačiau ar realu skubios ambulatorinės konsultacijos išlaukti dvi savaites, jei paciento simptomai – ūmūs, keliantys diskomfortą čia ir dabar? Nenuostabu, kad būtent tokiais atvejais įsisuka privačios medicinos aparatas.
Tikroji situacija – pusmečio eilės
Visgi, KUL direktorius medicinai prof. dr. Antanas Gulbinas įvardija, kad realybėje KUL susiduria toli gražu ne su savaitės-dviejų ir net ne su pusantro mėnesio eilėmis. Ilgiausios laukimo eilės ligoninėje šiuo metu fiksuojamos pas gydytojus dermatologus, neurologus, oftalmologus ir siekia daugiau nei 6 mėnesius. „Šių sričių specialistų trūkumas yra jaučiamas visos šalies mastu, o dideles eiles pirmiausia lemia itin aukštas pacientų poreikis tretinio lygio paslaugoms“, – sako A. Gulbinas.
Tam tikrose srityse eilės susidaro dėl specifinio paslaugų pobūdžio. Pavyzdžiui, endoskopijos procedūros su nejautra KUL laukia daugiau kaip 500 pacientų, tačiau be nejautros ši paslauga gali būti suteikta net ir kitą dieną.
Prof. dr. A. Gulbinas taip pat įvardija dažniausią tendenciją – pacientai nori patekti pas konkrečius, aukštos kvalifikacijos specialistus, o viešas ir privatus sektorius būtent dėl jų ir konkuruoja.
Visgi, KUL vadovai nesileido į ilgesnę diskusiją apie darbuotojų migraciją tarp įstaigų ir neatsakė į klausimus apie tai, kiek gydytojų netenka dėl jų konkurencijos su privačiomis įstaigomis bei kokius atlyginimus siūlo personalui. Ligoninė neskaičiuoja, kiek medikų dirba per kelias įstaigas.
Norintys greičio moka du kartus
Prof. dr. A. Šimaitis dėsto kritišką požiūrį į valstybės lėšų kelią sveikatos sistemoje: „Šiuo metu Lietuvoje valstybinės ir privačios medicinos santykis nėra pakankamai subalansuotas. Sukuriamos netolygios sąlygos, kai privačiame sektoriuje taikomos papildomos pacientų priemokos, nors už tas pačias paslaugas jau sumoka valstybė iš PSDF biudžeto. Tokie pertekliniai stimuliavimo mechanizmai privačiam sektoriui iškreipia rinką“, – sako KUL vadovas. Kitaip tariant, pacientas neretai sumoka du kartus – pirmą kartą per privalomą sveikatos draudimą, antrą – jau tiesiogiai privačioje įstaigoje. Taigi ta pati įstaiga gali gauti ir valstybės lėšas už dalį suteiktų paslaugų, ir dar papildomai apmokestini pacientą už dalį mokamų paslaugų.
Kretinga sistemą pergudravo, bet…
Tuo tarpu Kretingos ligoninė savo pavyzdžiu rodo, kad lėtą sveikatos sistemą galima pergudrauti. Per pastaruosius metus ligoninė pritraukė net 21 specialistą, dirbantį daugiausia ne pilnu krūviu. Iš viso ligoninėje dirba 101 gydytojas ir 84 bendrosios praktikos slaugytojai, iš jų 33 gydytojai ir 84 slaugytojai dirba tik Kretingos ligoninėje, pilnu krūviu.
Proveržį lėmė pasiūlyta skandinaviška apmokėjimo sistema, kai atlyginimo skaičiavimo metodika paremta suteiktų paslaugų pobūdžiu. Konsultacijos, terapijos, operacijos yra skirtingo sudėtingumo ir PSDF lėšomis skirtingai įkainotos. Tai leidžia gydytojams uždirbti ne fiksuotą atlygį, o dinamišką. „Gydytojas, kuris linkęs tobulėti, keltis savo profesinį meistriškumą, pritraukti daugiau pacientų, be abejo, jis uždirba daugiau. Tas pats galioja ir slaugytojams“, – įvardija Kretingos ligoninės vyr. gydytojas Romaldas Sakalauskas.
Tiesa, tokia motyvacija Kretingos ligoninei baigėsi rezonansu – praėjusiais metais ligoninė anksčiau išnaudojo PSDF lėšas, numatytas pagal sutartį, pasirašytą su Valstybine ligonių kasa. Vyr. gydytojas šaržuoja, kad jausmas – lyg versle, kai pagamintos produkcijos nuperkama tiek, kiek užsakyta, o perviršį gal paaukoti nors ir Afrikai, nemokamai.
Gydytojų kaita nebevargina
„Planinių paslaugų lygyje galiu pasidžiaugti, kad stabilumas pasiektas ir gydytojų kaita man nekelia kraujo spaudimo. Tačiau skubios pagalbos lygyje – Priėmimo skyriuje – specialistai turi pasirinkimo. Pacientų srautai čia neprognozuojami – vieną dieną gali būti 60, kitą – 35, todėl gydytojas laisvas pasirinkti įstaigą, kurioje įprastai per dieną atvyksta tik 15 pacientų, o atlyginimas tas pats“, – sako vyr. gydytojas.
Ligoninės vadovas mano, kad ten, kur komanda pilna ir darbas gerai suplanuotas – eilių nebūna visai. Pavyzdžiui, pas chirurgus ar radiologus Kretingoje šiuo metu galima patekti be eilių ir kartais net tenka imtis viešumo, kad žmonės apie tai sužinotų.
Galiausiai, kaip teigia gydytojas, niekada nebus taip, kad panorėjai – ir abra-kadabra, jau gydomas. Eilės pas gydytojus yra normali praktika.
Reali istorija
KUL ir Kretingos ligoninės vadovų mintis apie darbuotojų migraciją tarp viešų ir privačių įstaigų patvirtina „Vakarų Lietuvos“ kalbinta KUL anestezistė, žinoma, norėjusi likti anonime. Specialistės teigimu, privačių gydymo įstaigų vilionės ypač aktyvios buvo prasidėjus KUL ir Jūrininkų ligoninės jungimui. „Pati per tą laiką į privačias gydymo įstaigas buvau kviečiama du kartus. Nesutikau, nes netiko darbo valandos – turiu vaikų ir man svarbu dalį dienos turėti laisvos“, – teigia anestezistė. Anot jos, privačių įstaigų atstovai gauna kontaktus iš jau ten dirbti perėjusių kitų specialistų ir skambina tiesiogiai. Dažniausiai viliojamas specialistas gali prašyti norimo atlyginimo. „Mano atveju, viliojo tuo, kad įstaigoje nauja aparatūra, mažiau žmonių, ligoniai – tik planiniai ir lengvi“, – pridūrė moteris.
Anot pašnekovės, darbuotojų viliojimas į kitas įstaigas – tik visos sistemos bėdų ledkalnio viršūnė. „Ligoninė nėra suinteresuota saugoti personalą, nes darbo sąlygos negerinamos – krūvis didėja, priedai nuimami. Ar išeičiau iš šio darbo, jeigu kita įstaiga pasiūlytų man tinkamas darbo valandas? Manau, kad taip“, – prisipažino savo istorija sutikusi pasidalinti KUL anestezijos slaugytoja.
Jolanta Venskutė, specialiai „Vakarų Lietuvai“
