Pacifistinė politika parodė savo neįgalumą

Ką netolima 35 metų Lietuvos nepriklausomybės istorija mums primena. Pirmiausia tai, kad visų Lietuvos valstybės klausimų suverenas yra lietuvių tauta, o, antra, kad nieko nėra pastovaus ir nekintamo.
Šiandien žodis tauta yra dingęs iš mūsų politikų leksikos. Paaiškėja, kad saugumo garantijos, kuriomis mes taip buvome įtikėję, pradėjo stipriai eižėti. Akivaizdu, šiandien pasaulyje vyksta galių ir įtakos sferų persiskirstymas. Visiems tapo netikėta, kad svarbiausias strateginis partneris peržiūri savo interesus ir suteikia pirmenybę verslo interesams. Kad tai įvyks, ženklų buvo ne vienas, bet ES ir mūsų politikai juos ignoravo. Praradome daug gražaus laiko.
Mūsų laisvės gynimas pirmiausia yra mūsų pačių reikalas ir mūsų valstybės saugumas iš esmės priklauso nuo mūsų tautos susitelkimo ir pasirengimo apginti savo laisvę ir tikrai galime pasitikėti tik savo jėgomis. Politikai vis kartojo, kad NATO 5 str. mus apgins, kad mes kaip niekad esame saugūs, bet virš Lietuvos padangės vėl telkiasi netikrumo ir nerimo debesys. Pasaulyje įsisuka ginklavimosi varžybos. Kur šiame pokyčių verpete yra Lietuvos vieta ir kuo Lietuva tikrai gali pasitikėti? Klausimai, į kuriuos reikia aiškaus atsakymo. LDK diplomatija buvo žinoma ir girdima visoje Europoje. Metas Lietuvos vadovams suprasti, kad dabar kaip niekad svarbi aukšto rango diplomatija ir jos efektyvus veikimas. Tiek daug žodžių pasakyta apie lyderystę, o liekame prie uždarų durų. Laikas suprasti, kad aukšto rango diplomato vertė yra didelė ir nedovanotina klaida, kai šio rango paskyrimai tampa kova politinėse partijose.
Karas Ukrainoje vyksta jau dvylikti metai. Žuvo tūkstančiai žmonių ir karas Europos viduryje tik plečiasi. Ar Europa ir JAV buvo tokie bejėgiai partneriai, kad negalėjo sustabdyti Rusijos agresijos pradžioje? Ar ekonominiai interesai buvo aukščiau nei žmogiškosios vertybės ir tarptautiniai įsipareigojimai? Realybė yra ta, kad atėjo diena, kai mūsų strateginė partnerė JAV, nesilaikydama jokios diplomatijos normų, pareiškė, kad Europos saugumas − jos pačios reikalas. Ukraina buvo branduolinė valstybė. Ji 1994 m. lapkričio 16 d. prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Budapešto Memorandumu branduolinės valstybės Rusijos Federacija, JAV, Jungtinė Karalystė, Kinija ir Prancūzija įsipareigojo negrasinti arba nenaudoti karinės jėgos ar ekonominės prievartos prieš Ukrainą. Ko verti tarptautiniai įsipareigojimai šiandien?
Pacifistinė politika parodė savo neįgalumą. Deja, taika yra galių balansas. Jau keletą metų žmonės gyvena gąsdinami karu. Pasirengimas ginti savo valstybę nėra agresijos kurstymas. Ypač daug nerimo yra dabar. Kada žmogus nerimauja? Tada, kai jis yra nežinioje. Ką padarė valdžia, kad šis nerimas sumažėtų? Matau akivaizdų tuo klausimu nesupratimą ir valdžios neveiklumą. Pats metas imtis veiksmų, kad būtų sukurta patikima savigynos ir informacinė sistemos bei pradėti praktiniai mokymai. Tik turintis būtinosios ginties pagrindus pilietis susidariusią situaciją geba įvertinti blaiviai ir nepanikuoti. Dažnai girdžiu, kad net skrajučių dalinimas jau yra panikos skleidimas. Priešingai – nieko neveikimas skleidžia nerimą ir paniką.
Iš prigimties esu optimistė ir tikiu, kad užteks lietuvių tautai išminties ir jėgų išsaugoti savo laisvę. Linkiu Lietuvos piliečių išrinktai visų lygių valdžiai šalto proto sprendžiant valstybės gyvybiškus klausimus ir įsisąmoninimo, kad valdžia yra stipri tik tada, kai ji yra atsisukusi veidu į eilinį žmogų, kai ji kalbasi su žmonėmis ir juos girdi, tada visuomenė gina savo valdžią, nes ja pasitiki.
Linkiu, kad valstybės aukščiausiojo parlamento darbotvarkėje būtų tik patys svarbiausi Lietuvai klausimai, o ne primesti iš šalies. Politiko priedermė yra pačiam viską iš esmės išsiaiškinti ir visuomenei pateikti aiškų ir konkretų priimtą sprendimą, o ne daryti sau piarą ir visuomenėje sukelti nepasitikėjimą ir erzelį.
Šeima ir mokykla yra svarbiausi tautos institutai. Linkiu, kad mokyklose ugdytume Lietuvos pilietį ir patriotą, bet ne pasaulio žmogų, kuris yra kosmopolitas. Nėrėme į globalizaciją stačia galva, net nepasvėrę, ką tai reiškia neskaitlingai tautai. Kalbėti apie tautiškumą šiandien yra neparanku, nes tai atseit skatina nacionalizmą šalyje ir neapykantą. Neskaitlingai valstybei kaip Lietuva tautiškumas yra būtinybė. Vis ištraukiama antisemitizmo korta ir ji naudojama kaip politinis koziris. Gyvenant tokiame nestabiliame laikmetyje tai yra labai pavojingas kelias. Lietuva visais laikais buvo daugiatautė valstybė ir joje lietuviai ir žydai, karaimai ir totoriai, gudai ir rusai bei lenkai ilgus amžius sugyveno darniai.
Jau antras dešimtmetis, kai ugdome pasaulio žmones. Mums nebereikia valstybės istorijos, kuri yra ir didinga, ir įkvepianti, ir liūdna. Pasiekėme tokį lygį, kai vientisos Lietuvos istorijos mokykloje nebeliko. Lietuvos valstybės istorija yra dėstoma kaip pasaulio istorijos sudedamoji dalis. Kokį rezultatą pasiekėme? O rezultatas tas, kad mokinių istorijos žinios sumenko, ji tapo nebeįdomi ir nebesuprantama ir tai neskatina jaunimo patriotizmo.
Tautos stuburas yra tvirta visuomenė, o jos pagrindas yra tvirta šeima, kuri žino savo šaknis, turi istorinę atmintį, puoselėja savo gimtąją kalbą. Lietuvių kalba, tradicijos, papročiai ir valstybės simboliai yra lietuvių tautos kertiniai stulpai.