• 11 rugpjūčio, 2022
|

Pakeitė darbą ir nesigaili, bet tam reikėjo subręsti

L. BRUŽO nuotr.: G. Bružienę galima sutikti įvairiausiose Lietuvos vietose, kur šventėse, mugėse prekiauja savo žolelių ūkio žolelėmis, hidrolatais, tepalais.

Profesijos ir darbo pasirinkimo keliai mus veda įvairiomis kryptimis. Būna, kai apninka abejonės, ar tas kelias tikrai mūsų, o kai pasidalijame jomis garsiai, išgirstame perspėjimą: nemesk kelio dėl takelio. Tačiau kalbinti pašnekovai įsitikinę – subrendus permainoms reikia ryžtis.


Iš policijos – pas lapiškius
„Nieko nesigailiu, kas buvo“, – paklaustas apie didžiausias gyvenime permainas prisipažino 30 metų policininko darbą dirbęs Roaldas Žiūra. Baigęs Žemės ūkio akademiją ir įgijęs inžinieriaus-hidrotechniko specialybę, tėčio, visą gyvenimą dirbusio hidrotechniku, pėdomis toliau nesekė. 1990 m. Klaipėdos rajono policijos komisariate Roaldas pradėjo dirbti Kriminalinėje policijoje inspektoriumi. Bėgant metams keitėsi pareigos, bet darbo vieta liko Gargžduose – nei pasiūlymas Nidoje, nei kituose rajonuose anuomet pareigūno nesužavėjo. Nuolatinė įtampa, kurios atsikratyti buvę sunku ir grįžus po darbo, pareiga nuolat būti pasiruošusiam netikėtoms situacijoms, budėjimai, laiko sau, šeimai trūkumas gerai žinomą Klaipėdos rajono policijos pareigūną paskatino apsispręsti. „Kai sukako 30 metų darbo policijoje, pats sau pasakiau stop. Kai kurie pažįstami sutikę ir dabar įsivaizduoja, kad tebedirbu policijoje, ir nustemba, kad jau beveik dvejus metus esu socialinio darbuotojo padėjėjas“, – šypsojosi R. Žiūra, kuriam mintį apie šį darbą mestelėjo pažįstami lapiškiai, nes pats manė įsidarbinti apsaugos darbuotoju.
Beveik dvejus metus Lapių pagrindinės mokyklos bendruomeninių vaikų globos namų „Minija“ socialinio darbuotojo padėjėjas R. Žiūra kartu su kitais kolegomis yra atsakingas už penkių nepilnamečių vaikinų, gyvenančių Gargžduose, viename daugiabučio namo bute, priežiūrą. „Jaučiuosi kaip daugiavaikis tėvas. Dabar bandau atiduoti šiems vaikams tai, ko augant savo sūnui ir dukrai negalėjau“, – ne tik apie darbo, bet ir apie asmenybės pokytį atvirai pasakojo Roaldas. Jis prisipažino, kad tuo džiaugiasi ne tik pats, bet ir žmona ir net uošvė.

„Kai kurie pažįstami sutikę ir dabar įsivaizduoja, kad tebedirbu policijoje, ir nustemba, kad jau beveik dvejus metus esu socialinio darbuotojo padėjėjas“, – sakė R. Žiūra.

Moko, pataria, rūpinasi
Kad dabar į darbą eina kaip į šventę, Roaldas pasakė pokalbio pradžioje: darbas jam patinka, o gyvenimas šimtametėje uošvių sodyboje, buvimas gamtoje leidžia pajusti ramybę, išvaduoja nuo streso. Tiesa, su kai kuriais paaugliais jis susipažino dar dirbdamas policijos pareigūnu. Ši patirtis ir žinios, kurių įgijo kursuose Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre ruošdamasis socialiniam darbui, padeda kasdienėse situacijose, kurios panašios kaip ir kiekvienoje šeimoje. „Socialinio darbuotojo padėjėjas su globojamais vaikais būna kaip tėtis ar mama, vadinasi, moko to, ką moka pats: tvarkyti namus, remontuoti, gaminti valgį, kartu eina į parduotuvę, renkasi produktus už tam skirtą pinigų sumą. Jei kuris suserga, veža pas gydytoją, susipykusius taiko, moko suprasti, atleisti“, – pasakojo R. Žiūra. Kaip šeimoje savi, taip ir globojami vaikai linkę maištauti, nesutikti, priešintis, tačiau, pasak Roaldo, jaunuoliai, išėję į savarankišką gyvenimą, vėliau pripažįsta, kad patarimai buvo naudingi ir prasmingi, nors jų ilgai nepaisė. „Vienas vaikinas, kol gyveno bendruomeniniuose namuose, nevalgė sriubos. Kiek kartų sakiau, kad susigadins sveikatą, bet neįtikinau. Kai pagyvenęs savarankiškai grįžo, pripažino, kad buvau teisus, ir jau pakeitė mitybos įpročius“, – prisiminė R. Žiūra. Nors dirbdamas su vaikinais jis esąs reiklus, vis dėlto įsitikino, kad ne viską galima pasiekti griežtumu. Veikia ir asmeninis pavyzdys, ir susikurtos taisyklės. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose jaunuoliai niekada nelieka be suaugusiųjų priežiūros, o kol mokosi Lapių mokykloje, grįžtančių Gargžduose su paruoštais pietumis laukia socialinio darbuotojo padėjėjas. Vėliau pamokų ruoša, kambarių tvarkymasis, vakarienės gaminimas ir, žinoma, laisvalaikis, kurį kiekvienas gali skirti sportui ar kitai veiklai.
„Kartu švenčiame gimtadienius, Kalėdas, Velykas, vykstame į iškylas, spektaklius. Turime mikroautobusą, tad kalėdiniu laikotarpiu aplankėme rajone papuoštas kalėdines eglutes, vasarą važiuojame prie jūros, buvome žvejyboje, Drevernoje baseine, šventėje Šilutės aeroklube. Lapkritį aplankėme vaikinų artimiausių žmonių kapus“, – vardijo R. Žiūra.
Į klausimą, kas turėtų atsitikti, kad pamėgtą socialinį darbą iškeistų į tą, kuriam skyrė 30 metų, R. Žiūra atsakė labai trumpai: į policiją grįžtų, jei vėl būtų 25 metų jaunuolis.


Per kalbą į gamtą
Prieš 14 metų Giedrė Bružienė su vyru Linu Gerduvėnuose įkūrė ūkį „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“. Garsas apie jį pasklido greitai ir toli. Bružai ėmėsi auginti įvairius augalus, rinkti juos gamtoje, natūraliose pievose, paupiais, ten, kur nė šuns lojimo negirdėti. Kartais pas Bružus kelią randa ir norintieji vaistažolių įsigyti, ir šmaikščių Giedrės pasakojimų apie žoleles paklausyti. Kad kada nors bus žoliautoja, Giedrė sakė jautusi, tik nežinojo, kada tai įvyks.
„Pagal septynmečių teoriją žmogus nuo 35 iki 42 metų, jei kas nors gyvenime netenkina, ima jį keisti, kartais net radikaliai. Aš papuoliau į tą laiką. Man buvo 35-eri, kai po keliolikos metų darbo įvairiuose laikraščiuose, Klaipėdos miesto savivaldybėje, kur dirbau dokumentų redaktore, prieš tai baigusi filologijos mokslus Klaipėdos universitete, nusprendžiau visiškai pakeisti savo veiklą“, – vidinį virsmą išgyvenusi pasakojo Giedrė. Jos pasirinkimas sulaukė dvejopos reakcijos: tėvai stebėjosi, kad mokslus baigusi, turėdama nuolatinį, gana patogų darbą eina ten, kur reikės iš naujo mokytis, be to, ir sunkiai fiziškai dirbti. Panašiai reagavo ir darbo kolegės, tačiau buvo tokių, kurie moterį drąsino: kam vargti su popieriais, akis gadinti kiauras dienas prie kompiuterio ir blogai jaustis, jei gali dirbti tai, kas miela širdžiai.
Prieš imdamasi žoliavimo Giedrė suspėjo dar kartą nustebinti: išleido romaną „Ilja. Paliesti dievą“. Po to – neilgas laikotarpis vieno laikraščio redakcijoje. Kai pasistatė vasarnamį Gerduvėnuose, senolių žemėje, gyventi į Gargždus Giedrė su šeima nebegrįžo. Taip ir liko gamtoje pagal jos diktuojamą ritmą, o rinkdama jos dovanas – gydomąsias žoleles, kartu su vyru įkūrė žolių ūkelį.
Atsisakiusi valstybės tarnautojos duonos Giedrė sako nė trupučio nesigailėjusi: „Kai dirbau Klaipėdoje, o gyvenau Gargžduose, ypač pavasarį pradėdavo kaukti širdis. Viskas žydi, kvepia, o išvažiuoju, būdavo, anksti į darbą ir grįžtu vėlai vakare nieko nemačiusi, vaikų irgi. Supratau, kad daug prarandu. Tai buvo darbas ne mano tipažui. Dabar esu pati sau paukštis – dienos režimą nusistatau kaip noriu.“ Išsivadavusi iš uždarų patalpų ir nuo sėdimo darbo prie kompiuterio moteris pasijuto kur kas gyvybingesnė, sveikesnė, laisvesnė. Buvusios kolegės susitikusios sakydavo, kad Giedrės akys nuo tada ėmė kitaip švytėti.
„Vis vien per daug toli nuo kalbininko profesijos nepabėgau, abi su žolininkyste susilieja: stipriai domina augalų pavadinimai, liaudiški, senoviški, augalų pavadinimų istorija, kirčiavimas, kitos vingrybės. Susidomėjau žemaičio botaniko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmenybe, jo kūriniais. Vien tik žolelių augintoja ir rinkėja nesu, laikui bėgant tapau ir paskaitininke, skaitau lekcijas bibliotekose, mokymo centruose Trečiojo amžiaus studentams. Pasakodama apie augalus, nepamirštu ir kalbinių dalykų, tarmybių“, – pasakojo Giedrė.
Įgimtas Giedrės kalbos jausmas, sodrus žodis, gilus žvilgsnis kartais su ironija ar saviironija tikrai niekur nedingo: tiek „Bangos“ skaitytojai, laikraštyje skaitę jos straipsnius apie vaistažoles, tiek renginių dalyviai, klausęsi jos paskaitų, žavisi sugebėjimu įtaigiai pateikti informaciją. O kaip skaitytojai graibstė dar dažais kvepiančią Giedrės knygą „Ir ateis ta diena. Pasakojimai apie žoleles“!
Kūrybinga moteris žada, kad ateityje bus ir kitų knygų. „Būna, kad atsidedi skanėstą, jo nevalgai, tik žiūri, atidedi kitam kartui, nes palieki malonumą ateičiai. Taip ir su romanu. Tik kad tas skanėstas nepasentų ir nauja mūza greičiau ateitų!“ – juokavo Giedrė.
Ryžtingai savo gyvenimą pakeitusi gerduvėniškė drąsina ir kitus nebijoti, kad senatvėje nereikėtų gailėtis dėl to, ko nepakeitė. Visgi pirmosios specialybės pataria visai neapleisti, domėtis, gilintis, nes ką esi jau išmokęs ar patyręs, ant kupros juk nenešiosi.


Ieškojo prasmingesnės veiklos
Įgijusi virėjos specialybę gargždiškė Danguolė Venckuvienė įsidarbino „Bulvėje“. Valgyklos virtuvėje tarp puodų 5 kategorijos virėja sukosi 27 metus. Fizinis darbas po 12 valandų keturias dienas iš eilės nebuvo lengvas, o vasarą jį dar apsunkindavo karštis. Nors Danguolė nedejavo, tačiau gyveno tarsi du gyvenimas – vieną „Bulvėje“, kitą – laisvomis dienomis, kai galėjo užsiimti tuo, ko nori: rašyti eilėraščius, dalyvauti bažnytinių chorų veik­loje Gargžduose ir Klaipėdoje, kurti rankdarbius. „Vis dažniau ėmė lankyti mintys, kad noriu keisti darbą, bet sau negalėjau atsakyti, ką norėčiau, ką galėčiau daryti. Žinojau, kad noriu prasmingesnės veiklos, jaučiau, kad užaugau ir subrendau kaip asmenybė“, – dešimtmetį trukusius svarstymus ir stabdžiusią permainų baimę prisiminė moteris. „Bulvėje“ viskas buvo įprasta, kolektyvas draugiškas, tačiau kažkas kuždėte kuždėjo, kad reikia ryžtis. „Porą metų ir choristų prašiau, jog melstų už mane, kad Dievas nusiųstų ten, kur būčiau reikalingiausia. Patarimo klausiau ir artimųjų. Kilo mintis išeiti iš darbo, kreiptis į Užimtumo tarnybą, bet paskui pagalvojau, kaip eisiu į ją turėdama darbą. Nepratusi taip“, – apie ilgą kelią iki sprendimo pasakojo Danguolė. Kad turi keisti darbą, ypač pajutusi, kai mirė mama. Prieš tai Danguolė daug prisidėjo prie močiutės, dar anksčiau – prie tėčio, vėliau – mamos slaugymo, tad apie 15 metų rūpinosi ligoniais.
„Vieną rugpjūčio rytą (mama amžinybėn iškeliavo liepos mėnesį) apsisprendžiau eiti dirbti į darželį šeimininkėle, nes mama dirbo auklėtoja darželyje, be to, vaikus mylėjau ir myliu“, – žygį po Gargždų darželius prisiminė Danguolė. Deja, įsidarbinti nepavyko: viename darbuotoją buvo priėmę prieš savaitę, kitur irgi nereikėjo. Užimtumo tarnyboje pasiūlė darbą Klaipėdoje, bet gargždiškei jis netiko. Matyt, buvo lemta, kad vieną saulėtą dieną Danguolė nuėjo į Socialinių paslaugų centrą, nors niekada nebuvo galvojusi ten dirbti, tik lankydavosi mugėse pirkti lankytojų sukurtų darbelių. Centre sužinojo, kad laisvų darbo vietų nėra, tačiau pasirašiusi savanoriavimo sutartį namo grįžo patenkinta. Dar dirbdama „Bulvėje“ per savaitę kelis kartus poilsio dienomis ji savanoriavo Gargždų socialinių paslaugų centre, susidraugavo ir su kolektyvu, ir su lankytojais. O tada užgriuvo pandemija, nutrūko savanoriavimas, prasidėjo pirmasis karantinas. Jam pasibaigus, kai mažiausiai tikėjosi, Danguolei paskambino iš Gargždų socialinių paslaugų centro ir pakvietė dirbti. „Jau neabejojau. Reikėjo tik pasakyti darbe. Jaudinausi, tačiau žinią kolektyvas priėmė ramiai, nors nustebo“, – šypsojosi Danguolė, ne kartą pokalbio metu paminėjusi, kad „Bulvės“ kolektyvas buvo puikus, su juo daug išgyventa, visada jautusi palaikymą, tad atsisveikino draugiškai.
Paklausta, ar nesigaili, kad to nepadarė anksčiau, moteris ramiai paaiškino, kad viskas ateina savo laiku: „Nesigailiu, kad anksčiau neišėjau. Matyt, tam reikėjo subręsti.“ Danguolės sprendimui keisti darbą vyras ir abu sūnūs pritarė vos ji pradėjo apie tai kalbėti.

„Anksčiau į dvi dalis padalintas mano gyvenimas, kai pradėjau dirbti Gargždų socialinių paslaugų centre, tapo vientisas. Jaučiuosi čia reikalinga ir naudinga“, – prisipažino D. Venckuvienė.

Moteris dėkinga naujajam kolektyvui už nuoširdų priėmimą, o tiems, kurie metų metais nesiryžta keisti darbą, ji pataria nebijoti permainų, rasti drąsos ir gal net rizikuoti, nepaisant savo amžiaus.
Beveik dvejus metus su senjorų grupe Gargždų socialinių paslaugų centre socialinio darbuotojo padėjėja dirbanti moteris sako, kad jos gyvenimo devizas – kunigo A. Toliato mintis, jog dalyba – geriausia daugyba: „Džiaugiuosi, kad galiu dalintis meile ir nežinau, ar aš laimingesnė, ar Centro lankytojai.“ Senjorų grupė, kaip ir kiti įstaigos lankytojai, dalyvauja edukacijose, iškylauja, švenčia šventes, kuria rankdarbius, lankosi bažnyčioje. Šalia jų visada socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai. Anksčiau paklausta, kas sunkiausia darbe, Danguolė nežinojusi, ką atsakyti. Mylinti žmones gargždiškė jau patyrė, ką reiškia susidraugauti su žmogumi ir jo netekti arba sužinoti apie sunkią jo ligą. „Tai ir sunkiausia mano darbe“, – prisipažino jautri moteris.


Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių