Paribio miestelyje – lietuvininkų ir žemaičių skirtybės bei susiliejimai
Dovilų etninės kultūros centre švenčių išvakarėse būrelis doviliškių jaukiai įsitaisę klausėsi etninės kultūros žinovų pokalbio apie tradicijas Mažojoje Lietuvoje ir Žemaitijoje laukiant Kalėdų, skanavo šių regionų Kūčių valgius. Tai paskutinis Etninės kultūros centro parengto ir Klaipėdos rajono savivaldybės finansuojamo projekto „Žiemojimai“ renginys. Etnokultūrinių žiemojimo veiklų septynių dalių cikle parodyta, ką žiemos laike veikė lietuvininkai ir žemaičiai, akcentuojant lietuvininkų mąstymą, gyvenimo būdą, papročius, buities dalykus. Edukacijose gyvai pristatyti amatai, tradicijos.
Ant stalo dėjo žodį
„Dovilai – paribio miestelis, todėl daugiau dėmesio skyrėme Mažajai Lietuvai. Čia susiliejo archetipika Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos. Žemaičių tradicija gajesnė, o lietuvininkų grimzta praeitin, todėl reikia nuolat priminti, kartoti, nes istorinis etnografinis Mažosios Lietuvos regionas nelabai pažįstamas“, – dėstė Dovilų etninės kultūros centro etnologė Jolita Vozgirdienė.
Projekto „Žiemojimai“ tikslas – kurti ir puoselėti Klaipėdos rajono bendruomenių ryšį su prigimtine kultūra, atskleisti ir aktualiai interpretuoti lietuvininkų ir žemaičių etnokultūrinį paveldą šiandienos kontekste. Be to, buvo siekiama pristatyti ir suteikti žinių apie Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos žiemos kalendoriniam ciklui būdingus dailiuosius amatus ir kitus etnokultūrinius reiškinius.
Besidomintiesiems šių regionų paveldu buvo atgaiva praėjusios savaitės vakarą Dovilų etninės kultūros centre klausytis tradicijų žinovų Indrės Skablauskaitės, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorės, Aldonos Kuprelytės, Žemaitijos nacionalinio parko specialistės, ir doviliškio etnologo Helmuto Lotužio pokalbio. Sodria lietuvininkų ir žemaičių šnekta jie fobeliojo, rokavosi apie šių regionų tradicijas, papročius laukiant Kalėdų.
„Ir lietuvininkai, ir žemaičiai nuo advento pradžios rinkdavosi prie stalo tarsi altoriaus, – dėstė I. Skablauskaitė. – Šį vakarą ant jo dėsime žodį, kuris gali žmogui ir daug duoti, ir jį sulaužyti.“ Tą vakarą kalbėtasi apie gražius žodžius, tarmiškus, kurių skambėjimas skiriasi, bet reiškia tą patį: kaip apibūdinamas žmogaus amžius, jo išvaizda ir panašiai. Buvo gražu klausytis nykstančios lietuvininkų tarmės, kurią puoselėja I. Skablauskaitė, tarmiškai kalbėjo ir šio krašto senbuvis, lietuvininkų palikuonis H. Lotužis, žemaitiškai rokavosi A. Kuprelytė.
Darnoje su gamta
Pasak I. Skablauskaitės, lietuvininkai laikėsi draudimų, jog negalima šokti, dainuoti, tik giesmes giedoti, Dievą garbinti, nes priešingu atveju verkti teks. Lietuvininkai žinojo, ką laukimo metu reikia įsidėmėti, kad nepultų ligos ir bėdos. „Norėdamas būti laimingas turi galvoti per advento pradžią, ką sapnuoji: jeigu šunį, žiurkę, kiaulę, lapę – kažką negerai darai, o jeigu tuo laiku susapnuoji duonos kukulį (kepalą) – visi bus laimingi, – atskleidė tradicijų žinovė. – Lietuvininkai tikėjo, jog per adventą negalima plaukų šukuoti, taip pat ir per Kalėdas. Bet svarbiausia šukuojant plaukų neišimti iš šukų ir neišmesti, nes varna gali nusinešti, ir tada visada skaudės galvą.“
A. Kuprelytė dėstė, jog per adventą žemaičiai negalėjo linksmintis, dainuoti. Tuo laikotarpiu buvo baigiami rudens darbai, iki švenčių atsiskaitoma su bernais, vaikiais. Daug, sunkiai dirbo moterys ir vyrai. „Dabar šeimininkės nebeišskalbtų rūbų, kaip tai darė moterys senovėje. Reikėjo paruošti pelenų šarmą, plakti skalbinius kultuve, skalauti šaltame vandenyje. Bet anuomet buvo žmogaus darna su gamta: nesvarbu, katalikas ar liuteronas, visi turėjo senąjį gamtos pajautimą, daug ką spėjo iš gamtos reiškinių. Kažin ar begyvensime tokioje darnoje?“ – retoriškai klausė A. Kuprelytė.
Tradicijų žinovai ne tik pasakojo, bet ir bandė „egzaminuoti“ renginio dalyvius, pavyzdžiui, ką lietuvininkai vadino brangvyniu? O tai ne konjakas, ne brendis ir ne viskis, o degtinė. „Mūsų kalėdmetis prasidėdavo nuo jomarko, šv. Martyno dienos. Ten žmonės važiuodavo parduoti savo užaugintų žąsų, ančių, pirkdavo rankų darbo dovanas. Iš jomarko parveždavo kalėdaitį. Kas tai?“ – mįslę užminė I. Skablauskaitė. Paaiškėjo, jog tai saldumynų rinkinys: sausainiai, saldainiai, marcipanai, meduoliai, o kartais ir apelsinų būdavo.
Kūčių repeticija
Tradicijų žinovai susirinkusiesiems pasakojo apie savo regiono gyventojų drabužius, jų tarmiškus pavadinimus, apie pagrindinį apavą – klumpes, amatus, Kūčių valgius. Ir lietuvininkai, ir žemaičiai eglę puošė Kūčių dieną. Bet H. Lotužis pastebėjo, kad lietuvininkai prieš ją puošdami padengdavo stalą. Tai pademonstravo Dovilų folkloro „Lažupis“ narės. Doviliškio etnologo teigimu, jau per pietus ant jo padėdavo pyragą, medaus ar marmelado, o tada puošdavo eglę obuoliais, saldainiais, sausainiais, uždėdavo vatos. Vakare padėdavo keptą žąsį arba antį, mėsos su kopūstais ir panašiai. „Pas mus pasninko nebuvo: sakydavo, jog kuo riebiau pavalgysi per Kūčias, tuo metai bus geresni. O žemaičiams tai didelė nuodėmė“, – palygino H. Lotužis. Žemaičių stalas – visiška skirtybė, tik balta staltiesė – bendra jungtis. Pasak A. Kuprelytės, ant jų būdavo kūčia – valgis iš žirnių, kviečių, pupų, silkė, cibulynė, pusmarškonė košė, šlyžikai, kisielius. „Visos linksmybės ir skanumynai – Kalėdų dieną“, – akcentavo žemaičių tradicijų žinovė. Tuo įsitikino ir renginio dalyviai, ragaudami lietuvininkų ir žemaičių Kūčių patiekalus. Ši Doviluose vykusi Kūčių vakaro ir Kalėdų dienos repeticija buvo nufilmuota ir perkelta į internetinę erdvę.
Doviluose nušvitusi šviesa
Pirmasis doviliškių projekto „Žiemojimai“ renginys – edukacinės dirbtuvės „Žiemos veltinis“ lapkričio pabaigoje vyko Vėžaičių kultūros centro Tilvikų skyriuje.
Iki šiol Dovilų etninės kultūros centro erdvėse veikia paroda „Mano šiltos Kalėdos“ – 16 Klaipėdos krašto mezgėjų (Klaipėdos, Gargždų, Dovilų, Kiškėnų, Rusnės) pirštinės, kojinės, kepurės, šalikai, blauzdinės, riešinės. „Tai mūsų krašto kuriančių žmonių darbai. Dėl to čia taip šviesu ir šilta. Mezginių raštai – tarsi palinkėjimai arba koduoti mūsų kasdienos užkalbėjimai“, – dėstė etnologė J. Vozgirdienė.
Parodoje daugiausia gargždiškės tautodailininkės Stasės Kausteklienės išskirtinių tradicinių pirštinių, yra ir Valentinos Kaubrienės bei kitų mezgėjų.
Kalėdinių karpinių dirbtuvėse „Papuošk namus baltai Kalėdoms“ garsi karpinių meistrė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė mokė iš popieriaus karpyti užuolaidėles, angeliukus. Tai buvo transliuojama gyvai.
Pagrindinis projekto „Žiemojimai“ renginys – Šviesos diena Doviluose. Priekulės Ernsto Vicherto teatro aktoriai (rež. Donatas Savickis) teatralizuotai pristatė šišioniškių istorijas – kafijos gėrimo tradiciją. Renginyje dalyvavo lietuvininkų tarmės puoselėtoja Virgina Asnauskienė. Jį vainikavo advento giesmių koncertas „Kalėdinis palaiminimas“, kuriame dalyvavo Šilutės liuteronų parapijos kunigas Remigijus Šemeklis, Šilutės sakralinės muzikos mišrus choras „Laudamus“ (vad. Irena Šemeklienė, koncertmeisterė Kristina Budvytytė-Mejerė).
Dovilų etninės kultūros centro kiemelyje įžiebta bibliotekininkės Eligijos Žukauskienės dovanota jos tėvelių užauginta eglė. Gražią dovaną įteikė Klaipėdos technologijų mokymo centro profesijos mokytoja metodininkė Nijolė Žiupkienė – su savo studentais kalėdiškai dekoravo sūpynes.
Projekto etnokultūrinių žiemojimo veiklų 7 dalių ciklas sudarė galimybę pažinti etnokultūrinio paveldo tradicijas.
Kalėdinių karpinių dirbtuvėse susirinkusiuosius sudomino užuolaidėlių, angeliukų karpymas. 
Renginio dalyviai ne tik klausėsi tradicijų žinovų, bet ir atsakinėjo į jų klausimus. 
Parodos „Mano šiltos Kalėdos“ pristatyme dalyvavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Gargždų sekcijos pirmininkė Rita Riaukė (dešinėje), Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė (kairėje).
Virginija LAPIENĖ
Donato BIELKAUSKO nuotr.
