Pasirinkusi kirpėjos amatą, tapybos neišsižadėjo

Netoli savo namų, Vaitelių sodininkų bendrijoje, atidariusi kirpyklą-grožio saloną Lijana Kvietkauskienė laiminga. Jis tapo ir galerija, kurios sienas puošia pačios nutapyti paveikslai. Tai išduoda, kad kirpėjos darbas ir pomėgis labai susiję. „Plaukų dažymas yra mano mėgstamiausia sritis“, – šypsojosi kirpyklos šeimininkė.
Moka išklausyti ir suprasti
Pirmą kartą įžengusieji į L. Kvietkauskienės jaukią kirpyk­lą, kurios sienas puošia paveikslai, nustemba: kas juos piešė? Savo šypsena sušildanti kiekvieną kirpėja neskuba atskleisti, kad šis amatas persipynęs su tapyba, kad tai darbas ir pomėgis.
Šioje kirpykloje-grožio salone lankosi įvairaus amžiaus klientai – nuo vaikų iki žilagalvių senolių. Mažuosius tenka prisikalbinti pasodinus į kėdę. Patikėję kirpėja pas ją ateina ir ūgtelėję, be mamų, o su draugėmis. „Labai smagu, kad pasitiki, – šypsojosi Lijana. – Atvirai pasišnekame – jaunimas turi savo problemų, baimių, atsiduria keistose situacijose.“ Ji moka išklausyti ir saugoti paslaptis. Lijanos manymu, jos karta buvo laisvesnė, o dabar jaunimas labiau suvaržytas, nes turi atitikti visuomenės primestus standartus.
„Su jaunuoliais visada tariuosi, kaip kirpti – nedarau, kaip pati įsivaizduoju, kiekvieną detalę aptariame. Suprantu, kad jaunam žmogui labai svarbi šukuosena – įvaizdžio dalis“, – įsitikinusi kirpėja, dešimtmetės dukros ir suaugusio sūnaus mama.
Lijana pasikalba ir su vyresniais žmonėmis – kirpėjai labai svarbu kurti ryšį, nes pažįstant, jaučiant klientą, lengviau jį gražinti. Savo darbą moteris stengiasi atlikti kruopščiai. „Pas mane lankosi pozityvūs, laimingi senoliai, vaišina obuoliais, pasakoja apie savo išgyvenimus, – atskleidė L. Kvietkauskienė. – Pasikalbame ir apie politiką, ir apie kaimyniškus santykius.“
Ji patenkinta savo gyvenamojoje vietoje, Vaitelių sodininkų bendrijoje, atidariusi kirpyklą. „Mano darbo vieta kitokia – mieste chaosas, o čia ramybė. Dauguma lankytojų – vietiniai, bet atvyksta ir iš Klaipėdos, kitų miestų bei kaimų. Turiu nuolatinių klientų, yra naujų užsukančių, išeinančių ir vėl sugrįžtančių“, – šypsojosi kirpėja.
Ji prisipažino nemėgstanti vėluojančiųjų, nes kyla įtampa, kad negali baigti laiku, o jau kitas klientas laukia. „Punktualiems nemalonu, kad jie priversti laukti. Ir labai nemėgstu priimti kelių iš karto. Man teko lankytis pas kirpėją Klaipėdoje, kuri dirbo iš karto su keliais – kirpo, dažė, šukavo, džiovino. Manau, kad tai nepagarba klientui“, – pastebėjo pašnekovė.
Mokėjo tik žirkles laikyti
L. Kvietkauskienė kirpėja dirba beveik 20 metų. Prieš 3 metus atidarė savo kirpyklą-grožio saloną. „Norėjau, kad paprasti žmonės gautų gerą paslaugą gražioje aplinkoje, – patikino ji ir pridūrė: – Įdomus mano kelias – negalvojau, kad pasirinksiu šį amatą.“
Nuo 5 metų piešianti meniškos sielos Lijana svajojo apie mokslą menų gimnazijoje uostamiestyje. Pamatę jos piešinius, mokytojai pakvietė laikyti egzaminus, bet ji nenuvažiavo. Tėvams buvo sunku suprasti, kaip iš meno išgyventų dukra.
Į šoną nustūmusi meną, Lijana įstojo į verslo mokyklą ir baigė verslo organizavimo mokslą. „Daug kur teko dirbti – kirpėjos darbo pradžia buvo netikėta, – atskleidė pašnekovė. – Uždarbiaujant Airijoje pažįstama pasiūlė apkirpti artimuosius. Nesutikau, bet ši mintis man įstrigo. Grįžusi iš emigracijos nusprendžiau pamėginti – Klaipėdoje per 3 mėnesius baigiau kirpėjų kursus. Norėjau išmokti daugiau, nes mokėjau tik žirkles laikyti.“
L. Kvietkauskienė su šypsena prisimena, kai įsidarbinusi uostamiesčio kirpykloje sulaukė klientės prašymo pašviesinti plaukus. „Nežinojau, kaip tai daroma, bet sutikau: kaip įgysi patirties nedarydamas, – šypsojosi pašnekovė. – Ištepus galvą dažais, moters plaukai pradėjo tamsėti – išsigandau, nes nežinojau, koks tai procesas. Bet pasisekė – viską buvau padariusi teisingai. Klientė išėjo patenkinta, palikusi man arbatpinigių.“ Dabar plaukų dažymas – mėgstamiausia Lijanos sritis. Tačiau reikėjo laiko perprasti visus niuansus. „Ieškojau galimybių įgyti žinių, išmokti. Lankiausi seminaruose, kurie brangūs, bet ne visada naudingi, – apgailestavo kirpėja. – Žinių ieškau ir dabar, bet jau yra daugiau galimybių tobulėti.“ Pašnekovė patikino, kad kirpėjui būtina nuolat mokytis, domėtis, nes viskas keičiasi – atsiranda kosmetikos naujovių, naujų technologijų.
Širdžiai mielas darbas
Čia užsukusieji klientai dažniausiai prašo apkirpti ir nudažyti plaukus. Proginės šukuosenos Lijanos netraukia, o nuotakų visai nepriima. Karjeros pradžioje jai teko dalyvauti uostamiestyje viename projekte, įvaizdžio kūrimo konkursuose – kurti šukuoseną ir bendrą įvaizdį, bet šukuosenų nepamėgo, gal tik meninę bandytų.
„Pasitaiko klientų, kurie nori kažko ypatingo – emocijos pagautas žmogus nori keisti įvaizdį. Išklausiusi, ko jis tikisi, pradedu diskutuoti, kas bus išėjus iš kirpyklos – ar sugebės prižiūrėti taip, kad visada atrodytų patrauk­liai? Kiek laiko skiria plaukų priežiūrai, ar naudoja priežiūros priemones? Išgirdusi atsakymus, sakau, kad užtenka tvarkingai nukirpti – kuo mažiau iškarpymų, tuo lengviau, patogiau prižiūrėti plaukus“, – kalbėjo L. Kvietkauskienė. Jai rūpi plaukų būklė, kad jų nenualintų naudojamos priemonės. Pamačiusi produktą ir įsitikinusi, kad šis veikia, pasiūlo klientui, pataria, kaip dažyti plaukus namuose.
L. Kvietkauskienė patikino, jog kirpykloje kainos pastaraisiais metais nepasikeitė: vyrų kirpimas – 12 eurų, moterų – nuo 15 eurų. Tačiau dažymas pabrango – dabar nuo 50 eurų. „Pašoko kainos kosmetinių priemonių, kurių aš naudoju papildomai, kad apsaugočiau plaukus“, – sakė kirpėja.
Kirpyklos savininkė patikino, kad iš savo verslo ji gyvena sočiai. „Labai džiaugiuosi, kad turiu kirpyklą, nors ne apie ją svajojau, bet apie galeriją“, – šypsojosi Lijana.
Ant sienos naujausias kūrinys, kurį įkvėpė bitės ir medus. „Tai modernios bitės, – juokavo kirpėja. – Mūsų bendrijos gyventojai laiko bičių, vaišina medumi, skundžiasi, kai jos dėl įvairių priežasčių miršta. Šovė mintis šį motyvą perkelti į paveikslą. Jame daug geltonos spalvos. Tai spalvų paletė, pagal kurią klientės gali pasirinkti geltoną spalvą.“
Virginija LAPIENĖ