Patyčios paauglystėje – randas visam gyvenimui

Apie patyčias yra prirašyta labai daug prevencinių straipsnių, tačiau tikros, išgyventos istorijos – štai kas paliečia žmonių sielas. Patyčių apraiškų yra labai daug – tai vyksta tiek tarp vaikų, paauglių, tiek tarp suaugusiųjų ar net šeimos narių ir draugų. Itin svarbu yra apie tai kalbėti, nes gali pakeisti kažkieno abejingą požiūrį į kitų žmonių žeminimą ir menkinimą.
Šiame straipsnyje pateiksiu kelis pasakojimus apie patirtas patyčias ir įtaką jų gyvenime (vardai pakeisti – aut. past.).

Padrąsino priimti save
Pirmoji pašnekovė atskleidė: „Progimnazijoje dažnai girdėdavau replikas apie savo kūno svorį. Mat kitiems atrodžiau kaip „dviratis“, „pagaliukas“. Atrodo, nieko tokio įžeidžiančio čia nėra. Tačiau visą gyvenimą vargstu su šia problema – man nepavyksta priaugti svorio. Dėl to nuolat jaučiausi blogai, nes atrodė, jog joks rūbas man netinka. Kai tie žmonės, kurie mane vadindavo „dviračiu“, suvokė, kad tai mane stipriai skaudina, jie pradėjo atsiprašinėti. Kai kurie jų tapo mano geriausiais draugais. Nors ši patirtis skaudoka, bet galėčiau teigti, kad tai mane motyvavo ir padrąsino priimti save, nebebijoti savo lieknumo. Anksčiau sulaukdavau patyčių ir dėl jaut­rumo. Vaikystėje apsiašarodavau, kai kas nors mane pavadindavo kvaila ar dar kaip nors. Buvau išmokusi neberodyti savo emocijų, tačiau po kurio laiko atsirado žmonių, kurie mano jautrumą vertino kaip pliusą, o ne kaip minusą. Tai man padėjo vėl atsistoti ant kojų.“

Klasėje žeminimas – kasdienybė
Antroji pašnekovė pasidalijo savo skaudžia patirtimi: „Patyčios truko nuo antros iki aštuntos klasės. Mūsų klasė buvo pasidalijusi į atskiras grupeles: vaikinų, pirmūnių ir visų likusių – vidutiniokų. Visi vienas iš kitų tyčiojosi, nekentė vienas kito be jokios aiškios priežasties. Toks bendravimo būdas klasėje buvo įprastas, savaime suprantamas. Pavyzdžiui, bendraklasis Kęstas nešiojo labai didelius akinius, todėl jį vadino „ekvalangu“. Dar jo pavardė prasidėjo S raide, todėl buvo pramintas „Seiliumi“. Manęs nevadindavo vardu, nes klasėje dar dvi mokinės turėjo tokį patį vardą, tai į vieną iš jų kreipdavosi vardu, į kitą – mažybine vardo forma, o į mane – pavarde. Taip pamažu įgavau psichologinę traumą – neapkenčiau nei savo vardo, nei pavardės. Vardo todėl, kad nebuvau verta juo vadintis, pavardės todėl, kad ji man tapo tarsi etiketė. O kita bendraklasė, mano gera draugė Monika, kentėjo dėl to, kad jos vardas skambėjo panašiai kaip viena iš kūno dalių. Buvo labai lengva pakeitus vieną raidę išsityčioti. Klasiokė Aurėja nuolat replikuodavo: „Fui, kas čia smirdi? Ai, taigi čia Monika smirdi!“ ir panašiai. Kas keisčiausia, kad mums tai normalu, tokia buvo mūsų realybė. Kadangi buvome kuklesnės mergaitės, Monika nuolat išrausdavo, negebėjome kažkaip atsikirsti ar apginti savęs ar viena kitos. Net nekilo mintis apie blogą savijautą pasakyti tėvams ar mokytojams, nes niekas apie patyčias nekalbėdavo. Vėliau, išėję iš tos toksiškos klasės, supratome, kad mūsų klasėje egzistavo sunkios nuolatinės patyčios. Keista, jog vėliau Monika, patyrusi jas, vis tiek planavo klasės susitikimą. Kai išėjo į kitą mokyklą, ji labai atsigavo ir buvo pagaliau priimta bendraklasių. Liūdniausia tai, jog Monika mirė devintoje klasėje po fizinio ugdymo pamokos, jai sustojo širdis. Ironiška, jog į laidotuves atėjo ir buvę bendraklasiai, liūdėjo, verkė, o labiausiai verkė būtent pagrindinė patyčių organizatorė Aurėja. Ši istorija yra labai tragiška, nes tokie žmonės kaip Aurėja pavertė ramios, geraširdės mergaitės trumpą gyvenimą tikru košmaru. Nors tuomet nesuvokiau patyčių pasekmių, bet su jomis susiduriu ligi šiol, sudėtinga pasitikėti savimi 100 proc., apginti savo nuomonę ir jaustis pilnaverčiu žmogumi. Vis dar atrodo, jei kas aplink kalbasi, šnabždasi, juokiasi, kad iš manęs. Svarbu suprasti: net jei tai ir būtų tiesa – jų prob­lema, o ne mano. Jie parodo tik savo silpnumą, ne mano. Linkiu niekam nepatirti patyčių.“

Mokslai – užuovėja nuo problemų
Trečioji pašnekovė atvirai pasakojo: „Nuo pat mažens buvau apkūni. Net darželyje vaikai nenorėdavo priimti į savo žaidimus ir šaipydavosi iš mano kūno. Labiausiai sužeidė tai, kad mama mane tikindavo: kol būsiu stora ir negraži, tol niekam nepatiksiu, niekas nenorės su manimi bendrauti, liksiu visiškai viena. Šie žodžiai įsirėžė man visam gyvenimui, o jų pasekmė – pradėjau bijoti žmonių. Vengdavau bendravimo, nekęsdavau buvimo dėmesio centre, nes, mano akimis, vienintelis dalykas, kurį kažkas pastebi manyje, – išvaizda. Mokykloje patekau į pirmūnų klasę, kurioje ir vyko daugiausia patyčių. Keista kombinacija, kad tie protingi vaikai ir buvo besityčiojantys mokiniai. Patekau į aplinką, kurioje likau viena. Patyriau patyčias, kurių pasekmes kenčiu iki pat šių dienų, nes net dabar, kai einu pro vaikinų grupes, mano kūnas sustyra. Šeimoje santykiai taip pat nepagerėjo. Kai grįždavau į vietą, kur teoriškai turėjau jaustis saugi, mane sutikdavo tėvų šauksmai, kurie, jei nebūdavo nukreipti į mane, būdavo nukreipti į vienas kitą, bet vis tiek dažnai kalbos sukdavosi apie mano „situaciją“. Vienintelis dalykas, kuris mane prablaškydavo, buvo mokslai. Aš į juos taip giliai panirau, kad mokiausi beveik vien dešimtukais. Pažymiai tuo metu man buvo daugiau negu paprastas darbo įvertinimas, kurį užmiršti po poros dienų, jie man buvo savęs įvertinimas, nes tai buvo vienintelis dalykas, kuris man suteikdavo šiokios tokios vertės. Psichologiškai labai nukentėjau. Pakeitus mokyklą situacija pagerėjo, susiradau draugų, kuriems išvaizda nėra svarbiausias rodik­lis, kurie mato ir priima tikrąją mane, o ne tik išorę. Turėjau progą atrasti save bei savo vertę iš naujo, mano gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu. Tačiau tai, ką anksčiau patyriau, pasekmes jaučiu iki pat šiol.“

Padėti vieni kitiems
Su patyčiomis susiduria beveik kiekvienas bręstantis žmogus. Atrodo, tai tik laikinas etapas, kurį visi pereiname, kupinas kvailų, skaudinančių frazių, kurios dažniausiai nėra net susijusios su adresatu, nes besityčiojantis asmuo perkelia savo paties nepasitikėjimą savimi, psichologines traumas ir žalingus įpročius nekaltiems žmonėms. Šis reiškinys palieka gilias žaizdas visam gyvenimui. Vieni moka nuo to atsiriboti ir gyventi pilnavertį gyvenimą, kitiems tai – tikras iššūkis – atsiranda save žeminančios mintys, psichologinės problemos, žmogus izoliuojasi nuo pasaulio, gali pradėti kilti suicidinės mintys. Todėl, išvydus bet kokio pobūdžio patyčias, reikėtų imtis veiksmų, o jeigu pritrūksta drąsos, visada galima padėti palaikant žmogų, iš kurio yra tyčiojamasi, užmezgant su juo šiltą ryšį ir tiesiog ištariant: „Jei tau manęs reikia, aš esu šalia.“
Taip pat galite kreiptis pagalbos į mokytojus, specialistus, skambinti bet kuriuo paros metu į „Jaunimo liniją“ numeriu 8 800 28888.

Psichologės komentaras
Pakalbinome Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos psichologę Rūtą LUKOŠIENĘ apie patyčių įtaką bei kaip reikėtų padėti jaunam žmogui.
– Kokią įtaką patyčios daro jauno žmogaus psichologinei raidai?
– Žmogus, kuris vaikystėje ar paauglystėje yra patyręs patyčias, gali vėliau turėti sunkumų: būti mažiau pasitikintis savimi, jam gali būti sunku kurti santykius, gali nuolatos jausti neadekvatų gėdos jausmą, vengti tam tikrų situacijų ir pan.
– Kas galėtų padėti paaug­liui, kuris patiria patyčias?
– Patyčias patiriančiam paaugliui gali padėti kiekvienas neabejingas žmogus. Patyčių auka gali tapti bet kuris vaikas ar paauglys ir svarbu suprasti, kad labai sunku ar net neįmanoma pačiam sustabdyti patyčias. Jaunas asmuo, kai iš jo tyčiojamasi, nebepasitiki savimi, jaučiasi sugniuždytas ir bejėgis. Todėl pagalbą tokiam vaikui turi suteikti kiti, tie, kurie nedalyvauja patyčių situacijoje, o jas stebi. Taigi kiekvienas iš mūsų – vaikas ar jau suaugęs, matydamas patyčias, neturėtų likti abejingas ir galvoti, kad tai ne jo reikalas, nes būtent jie ir gali padėti. Pirmiausia patys sustabdyti patyčias, o jeigu negali ar nedrįsta patys, tuomet būtinai pranešti apie patyčias kuriam nors suaugusiam žmogui, kuriuo vaikai pasitiki.

***

Danielė DOMEIKYTĖ