Pavasario sula ir varguoliai
Vos saulelė vėl atkopdama pradeda budinti svietą, viena dalis varguolių pradeda triūbyti apie sulą ir jos naudą, o kita dalis su bidonais, grąžtais ir kitais padargais sliūkinti į gamtą – vogti sulos… Beržų ir (kartais, nes ne visi pažįsta) klevų syvų.
Atsigerk, žmogau, vandens iš krano geriau – bus geriau ir tau pačiam, ir gamtai. Vegetarai ir kiti visokie negeria pieno ir mėgsta postringauti, kad pienas – veršiukų ėdesys ir žmogus su tuo reikalu neturi turėti nieko bendro. A nia? Tai ko tada visi taip garbina sulą? Juk sula – medžių šakelėms, lapeliams ir pumpurėliams. Negi taip vargingai gyvenam, kad sprindinį grąžtą sukišam beržo kamienan? Vos vos salsvą vandenėlį renkam? Jau verčiau į Lenkiją nuvažiuot, jei bėda prispyrė ir Lietuvoj cukraus nebeįperkat. O dabar prie reikalo. Praėjusią savaitę nusiperku geltoną žurnalą. Liaupsės sulai. Feisbuke – liaupsės sulai. Va, iš vienos sveikuolių feisbuke grupės informacija apie sulą: „Beržų sula – kaip gyvas vanduo. Ji turi galybę naudingų savybių, ir jokio neigiamo poveikio. Suloje yra 0,5–2 % sacharinų (gliukozė, fruktozė), C, PP vitaminų, kalcio (56,5 mg/kg), magnio (22,0 mg/kg), natrio (14,5mg/kg), kalio (115mg/kg), geležies druskų, daugiau kaip 10 organinių rūgščių, aromatinių junginių, 9 mikro ir makro elementai. Šviežios beržų sultys gerai tonizuoja, mažina nuovargį, išsekimą, mieguistumą ir visapusiškai stiprina organizmą. Beržų suloje retai aptinkama nitratų.“
Panagrinėkim? Kas yra sacharinai? Tik varguoliai žino. Jei jie būtų ne varguoliai, vartotų mokslišką terminą „sacharidai“, o jei būtų išsilavinę – tai angliavandeniai. Bet… Kam jiems tie „sacharinai“, jei tie patys forumai ir spauda klykia: cukrus – blogai, cukrus sukelia vėžį… O čia, prašau, „sacharinai“ pristatomi kaip gėris. O kalcis ir magnis? Patikėkit, jūsų visų vanduo iš šulinio ar iš čiaupo tikrai turi daugiau tų mineralų nei sula. Vuo, sula turi ir natrio? Biesas jo nematė, bet juk tai kita baltoji mirtis! Druska. Taip, tai elementari valgomoji druska. Na, suloj jos „mizeris“, bet kam dėti tą akcentą? Ai, dar geležies druskų yra? Bet juk geriamajam vandeny jos tiek, kad net kai kurios vandenvietės šalina jos perteklių. Beje, garantuoju, kad rašantieji negalėtų įvardinti nė vieno aromatinio junginio. Lažinamės? Beje, ką duoda tų junginių paminėjimas? Ar tikrai rašantieji suvokia, kad pats paprasčiausias aromatinis junginys yra… benzenas (mokykliniais laikais dar vadintas benzolu)? Nuodingas, mirtinas, vėžį sukeliantis junginys. Cha cha.
Bet iš kur ir kada suskambo tie ditirambai sulai? Ogi iš baudžiauninkų ir varguolių gyvenimo aplinkos, kai dauguma žmonių dėl tam tikrų aplinkybių gyveno pusbadžiu ir… nesveikai. Taip taip, nesveikai, ir baikim idealizuoti senąjį kaimą prieškariu ar dar anksčiau. Gyvulių mėšlas keliaudavo čia pat, ant dirvos, auksinį tualetą irgi ne kiekvienas ūkininkas turėjo (ką jau kalbėti apie samdinius ir jų šeimas), tad kakojimas už trobos į dirvą buvo natūralus ir visiems priimtinas (juk lietuviai didžiuojasi indiška kilme, ten veržiasi nušvitimo, o, pasirodo, tą nušvitimą buvo galima pajusti kiekvienos gryčios patrobiuose). Kakojimas su kirmėlėmis ir jų kiaušinėliais bei nitratais, kai visai šalia – šuliniai. O taip, tais laikais sula buvo grynų gryniausias tyrumas, palyginus ją su tuo, ką tada gerdavo. O ką valgydavo? Viduržiemį organizmas buvo alinamas advento. Tik geriausiuose ūkiuose visi gaudavo raugintų kopūstų. Geriausiu atveju – pažaliavusios bulvės. Virtos bulvės su aliejuota druska. Karvės užtrūkusios, pienuko nėra… Ir tada – gavėnia, dar vienas išbandymas ir garantuota priemonė avitaminozei… Garantuotas organizmo „damušimas“. Jei netikite, paskaitykite, kas dar neskaitė, Žemaitę, Baltušio „Parduotas vasaras“…
Vo, tada pavasarinė sula ir buvo išganymas nualintam organizmui. Nesvarbu, kad vitamino C joje vos keli miligramai, bet organizmas, garantuoju, net nuo tokio kiekio giedodavo priešvelykines giesmes. Ir tie keli švariame (plius minus) gamtos eliksyre atsidūrę miligramai natrio, kalio ar kitų mineralinių medžiagų darė stebuklus, aromatiniai junginiai įsipindavo į organizmo antioksidacines sistemas, o organinės rūgštys – į Krebso ciklą. Žodžiu, balius organizmui. O dabar? Kam ta sula su organinėmis rūgštimis ir vitaminu C, jei net pačio vargingiausio varguolio šaldytuve rasi bent pusę citrinos (nes iš kitos pusės jau bus išspaustos sultys ir išgertos „ant tuščio“) ar butelį „Vytauto“ mineralinio, kurio litre dešimtys kartų daugiau mineralų nei litre sulos? Kam jums aromatinės medžiagos iš sulos, jei žaliosios (ar juodosios) arbatos puodelyje jų yra šimtus kartų daugiau nei visame sulos bidone?
Atsibuskit. Atsibuskit ir sulą palikit medžiams. Nežalokit jų kamienų, nors ir teigiama, kad tai ir nedaro žalos. Esate matę miške apgleivėjusius beržų kamienus po sulos leidimo? Gražu? Sakote, kad darote gerą darbą, nes skruzdėlės ten dar pageria prarūgusių syvų? Nesvaikit, skruzdėlės tikrai pačios susiras, ko joms reikia. Trūksta vitaminų? Traukia gamta? Kriskit ant pilvo – zuikio kopūstai jau kelia galvas. Tikrai norit gamtinio vitamino C? Keli gražiai nupjauti eglišakiai žalos gamtai nepadarys, o vitamino C juose – kaip kokiuose trijuose kibiruose sulos. Pagaliau galite nueiti į vaistinę vitaminų, o jei labai striuka su pinigais – tai į rusiškų papildų kioskelį turguje.
Tad kokio velnio reikia gręžti beržų kamienus?
Edvardas KAZLAUSKIS
