Pažintis su (ne)išlikusiu Klaipėdos rajono dvariniu paveldu
Prie Gargždų krašto muziejaus būriavosi daugiau nei 40 žmonių, kurie nekantravo patirti gamtos ir pastatų grožį. Jie laukė kelias valandas truksiančios ekskursijos į Lapius, kad išgirstų pasakojimų apie kadaise ten egzistavusį dvarą, bei apsilankymo grafų Volmerių dvare Vėžaičiuose.
Kol dalyviai šeštadienį, rugsėjo 7 dieną, keliavo nuostabių kalvų apsuptyje Lapių link, ekskursijos kuratorės išsamiau papasakojo apie šios kelionės tikslą. Ji buvo skirta Europos paveldo dienoms paminėti, kurių tema šiemet yra „Kultūros paveldo dienos: ryšiai, įtakos, keliai“. „Kai kalbame apie kažkokios vietos istoriją, mes apsiribojame tik ta vieta, bet įvairūs ryšiai – giminystės, prekybiniai, ekonominiai – nusidriekia daug plačiau. Šiandien tuo galėsime įsitikinti“, – kalbėjo ekskursijos kuratorė, Gargždų krašto muziejaus kultūrinių projektų vadybininkė Regina Šiurytė-Šimulienė.
Ją papildė ir muziejaus direktorė Sigita Bučnytė: „Mums kilo mintis keliauti į parkus, nes šiemet vykdome sveikatinimo projektą, finansuojamą Klaipėdos rajono savivaldybės. Norėjome atkreipti dėmesį būtent į dvarų parkus, parkų istoriją, jų teikiamą naudą žmogaus sveikatai ir gerovei.“
Be to, muziejininkų tikslas – sudominti žmones ne tik važiuoti į užsienį ir ten lankyti objektus, bet parodyti ir mūsų krašto istoriją, kad kiekvienas galėtų būti savo miesto ar krašto ambasadorius, o atvažiavus svečių galėtų parodyti vertingus objektus, papasakoti apie juos.
Paslaptingojo dvaro pasakojimai
Kaip Lapių dvarą apibūdino Gargždų krašto muziejaus kultūrinių projektų vadybininkė R. Šiurytė-Šimulienė, tai yra „paslaptis ir mums patiems, ir turbūt daugumai jūsų.“ Atvykus į jį, ekskursantų laukė Lapių bendruomenės centro pirmininkė Laima Karbauskienė ir ilgametė buvusi Lapių mokyklos mokytoja Virginija Mineikienė.
Nors nei dvaro, nei aplinkinių pastatų jau seniai nebeliko, tačiau V. Mineikienė dalijosi išlikusiais prisiminimais apie palivarkinį Parčevskių dvarą. Prie šio 19 a. pab.–20 a. pr. egzistavusio dvaro užaugo tiek jos seneliai, tiek tėvai, tiek ji pati. Šios moters senelis Petras Barčkus buvo dvaro ūkvedys, dar vadinamas gaspadoriumi. Jis kumečiams – darbininkams – išmokėdavo algas, prižiūrėdavo dvarą, važiuodavo pas poną Parčevskį derinti reikalų.
Pats dvaro savininkas baronas Vincentas Parčevskis čia lankydavosi itin retai – dvaras Lapiuose buvo tik poilsio stotelė keliaujant į kitą dvarą Jokūbave. Nors buvo matomi nedažnai, tačiau, pasak V. Mineikienės, Parčevskiai buvo labai drovūs ir tolerantiški, kiek tik galėjo, stengėsi šviesti žmones, mokyti vaikus rašto.
L. Karbauskienė paskaitė ir Virginijos mamos prisiminimų: „Petras Barčkus ir kiti kumečiai gyveno kumetyne. Pastatas buvo nemažas, kiekvienas kumetis turėjo tik vieną kambarį su vienu langu. Šeimos buvo gana didelės, bet visi sutilpo viename kambaryje, nebuvo net atskiros virtuvės. Kumečiai gavo užmokestį ne tik bulvėmis, gaudavo ir auksinių. Kumečiai galėjo turėti tik po vieną karvę, jiems nereikėjo rūpintis nei šienu, nei šėrimu, buvo laikomi ir šeriami gyvuliai bendrai. Šulinys buvo tik vienas. Gyvenimas buvo skurdus.“
Dvaras veikė iki 1914 metų, po ketverių metų dvaro pastate buvo įkurta Lapių pradžios mokykla. Jis kiek vėliau buvo nugriautas, kai buvo norėta atnaujinti mokyklą. Nors, kaip minėta anksčiau, jokių pastatų iki šiol nėra išlikę, ekskursijoje dalyvavę žmonės turėjo galimybę pamatyti senas Lapių mokyklos nuotraukas, kai ši dar veikė pačiame dvare.
Vienintelis dalykas, kuris dar yra išlikęs iš tų dienų, – šimtamečių liepų alėja. Anksčiau dvare gyvenusios panelės itin mėgdavo arkliais joti toje alėjoje. „Kai vyksta mūsų šventės, Mišios, tai iš tikrųjų čia būna aura iš senų laikų, ji tokia dvasiškai turtinga“, – teigė L. Karbauskienė.
Šimtmečius menanti Volmerių istorija
Iš Lapių dvaro ekskursantai keliavo į nuo pat 18 amžiaus vidurio grafams Volmeriams priklausiusį dvarą Vėžaičiuose. Dalyvius įvairiais iš lūpų į lūpas perduodamais faktais apšvietė mokytoja ir ilgametė Vėžaičių gyventoja Giedrė Domarkaitė-Liulienė.
Buvusiose dvaro arklidėse įsikūręs Vėžaičių kultūros centras, yra išlikusios karvidės, svirnas, spirito varykla, dvaro prižiūrėtojo – jėgerio – namas, šiauriniai ir pietiniai vartai, ženklinantys dvaro teritoriją. Nors nemažai pastatų nebelikę, tačiau vis dar ošia parko medžiai.
Šis dvaras tapo Volmerių, kai 1774 metais tuometinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis už nuopelnus jį padovanojo Gardine gyvenusiam LDK generaliniam raštininkui Kazimierui Volmeriui. Manoma, kad Kazimieras niekada taip ir nebuvo apsilankęs Vėžaičiuose.
Generalinio raštininko lėšomis po dešimties metų buvo pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia. Ji yra pati seniausia bažnyčia Telšių vyskupijoje, taip pat šis objektas laikomas ir aukščiausia Vėžaičių vieta. Ši maža medinė, bet jauki bažnyčia pritraukė žmonių akis – buvo girdėti susižavėjimo šūksnių, kiti pradėjo dalintis praeities prisiminimais ne tik apie bažnyčią, bet ir patį dvarą.
Iš Kazimiero dvarą paveldėjo sūnus Leonardas, iš Leonardo palikimą gavo jo sūnus Edvardas, o paskutinis savininkas buvo Edvardo sūnus Vaclovas. Leonardas ir Edvardas Volmeriai garsėjo kaip dideli, bjaurūs dvarininkai, kurie itin spaudė baudžiauninkus. Edvardo laikais dvare dėl to čia net 1860 metais kilo riaušės.
Dvaro nuosavybėje yra paminklų, skirtų grafų įamžinimui. Štai Edvardo Volmerio žmona vyro atminimui 19 amžiaus pabaigoje toje vietoje, kur jį laukuose mirtinai subadė jautis, o, kaip teigė G. Domarkaitė-Liulienė, darbininkai tik žiūrėjo į badomą grafą ir nebandė gelbėti, pastatė koplytėlę. Gidė pasakojo, kad išlikęs ir vienintelis paminklas paskutiniam Volmerių giminės atstovui Vaclovui. Medinėje, poros metrų aukščio skulptūroje jis pavaizduotas su šuneliu Rino, kurį rado Vokietijoje. Į ją Vaclovas buvo išvežtas privalomiesiems darbams Pirmojo pasaulinio karo metu.
Itin daug dėmesio sulaukė bravoras-degtinės varykla, kuri aptarnavo netoliese buvusias keturias karčemas. Nors pastatas gražiai renovuotas, tačiau vis dar galima pamatyti originalius bravoro pamatus. Kaip teigė G. Domarkaitė-Liulienė, kiti į ekskursijas atvykę žmonės dalijosi prisiminimais, jog vaikystėje vis dar jautė įsigėrusį alkoholio kvapą. Edvardas Volmeris itin griežtai laikėsi vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės įstatymo – naktį prie varyklos stovėdavo apsauga, o į karčemas nuėję gerti darbininkai turėjo grįžti į dvaro teritoriją iki saulei nusileidžiant. Dėl tokio griežto nusistatymo grafas net gavo įspėjimą iš paties M. Valančiaus, jog perlenkė lazdą.
Antrame bravoro aukšte buvo bausmių kambarys, kuriame bausdavo prasikaltusius baudžiauninkus. G. Domarkaitė-Liulienė išsamiai papasakojo, kaip viskas vyko: „Mušimas buvo toks: du laikydavo už galvos, du už kojų, du plakdavo. Edvardas Volmeris šalia vaikščiodavo. Kai pusę rykščių suplakdavo, jis atskaitydavo moralą, ką blogai darė, kaip geriau darbus daryti, o po to suplakdavo likusią rykščių dalį.“
Dvaro nuopuolis
Ant kalvos, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas, neogotikinėje koplyčioje, dar vadinamoje „grabulkoje“, buvo laidojama Volmerių giminė. Nors ta koplyčia laikui bėgant buvo apleista ir maždaug 1980 metais nugriauta, bet ekskursijos dalyviai galėjo pasižiūrėti išlikusių ir „grabulkos“, ir kitų pastatų nuotraukų.
O nuotraukų išsaugojimo istorija ypač įdomi – Vaclovas Volmeris buvo labai prasiskolinęs, ypač vienam krautuvininkui, todėl jam atidavė daug daiktų, tarp kurių buvo ir dvaro teritorijoje padarytos nuotraukos. Parduotuvės savininkui jie buvo nereikalingi, todėl šis viską sudėjo savo parduotuvės palėpėje. Vėliau vienam Radailių gyventojui parduotuvės savininkas atidavė grafo daiktus, kartu ir dvaro nuotraukas, kurių niekam tuo metu nereikėjo.
Lietuvai 1918 m. paskelbus nepriklausomybę ir prasidėjus žemės reformai, dalis dvaro žemių buvo išdalinta Lietuvos kariuomenės savanoriams ar atiduota kaip skola, tad iš 1 300 ha dvarui priklausiusios žemės vėliau liko tik 80 ha. Po tuo metu laikytos modernios reformos bajoriškos kilmės Vaclovui Volmeriui ne itin sekėsi ūkininkauti ir prižiūrėti dvarą. Po šio grafo mirties, 1936 metais, iš varžytynių dvarą nupirko Kostas Jašinskas. Deja, jis daug pastatų nugriovė, išardė akmenimis grįstus takelius. „Ką galėjo, viską ardė ir pardavinėjo“, – tarė G. Domarkaitė-Liulienė.
Ekskursantai kelione patenkinti
Galiausiai ekskursiją vainikavo iškyla prie Skinijos upelio. Žmonės ne tik vaišinosi užkandžiais, dalijosi nuomonėmis apie praleistą laiką, bet ir viktorinoje atsakinėjo į ekskursijos kuratorių klausimus apie anksčiau išgirstą informaciją, o už teisingą atsakymą buvo galima gauti prizų.
Abi vietovės dalyviams paliko gerą įspūdį: „Niekad nesu čia buvusi, čia vaikščiojusi, jeigu važiuoji, tai visad pravažiuoji pro šalį. Labai daug sužinojau, labai daug įspūdžių šiandien patyriau“, – tikino gargždiškė Stasė.
Panašiai jautėsi ir senjorės Danutė bei Brigita, kurioms galimybę čia apsilankyti suteikė Gargždų trečiojo amžiaus universitetas. „Aš čia pirmą kartą, nors mano gimtinė netoli Dauparų. Tik treji metai, kai netoli gyvenu, anksčiau gyvenau Šilutės rajone. Buvo labai malonu susipažinti, pažinti kraštą, kurį žinojau tik vaikystėje, tad maloniai praleidau laiką“, – kalbėjo Brigita.
„Aš irgi iš čia, gyvenu jau keliasdešimt metų. Volmerių dvaras yra dažna mano poilsio vieta, atvažiuoju autobusu iš Gargždų, bet va ta istorija… Vaikštai, grožiesi gamta, pastatais, bet istorijos nežinai. O dėl Lapių, tai net nežinojau, kad ten toks dvaras buvo“, – stebėjosi Danutė.
Europos paveldo dienos šiais metais vyko rugsėjo 6–15 dienomis. Kultūriniam paveldui atminti visoje Lietuvoje buvo suorganizuota daugiau nei 230 renginių, iš jų 30 – Klaipėdos regione.
Kamilė VISOCKYTĖ, Vilniaus universiteto praktikantė
Autorės nuotr.
