Penki mėnesiai rudens

Paskaičiuokime – žiemos tai nebuvo. Ruduo, dar ruduo per Naujuosius metus ir štai jau pavasaris, tiesa, irgi rudeniškas. Vargas meteorologams, kurie vis bando orus pranašauti, bet gamta lyg pasityčiodama krečia juokus ir nesileidžia nuspėjama. Net barsukas, užuot vartęsis, šįmet tiesiog vaikščiojo po mišką lyg koks senas paklydęs grybautojas ir jaukė visas pranašystes.
Gal toji pilkuma ir verčia žmones ieškoti kažkokių ypatingų užsiėmimų, keistų pramogų, kurstyti savyje įvairiausias baimes, nuolat gąsčiotis ir bandyti visaip užsimiršti. Bet kuo dabar žmones nustebinsi?
Labiausiai turbūt nustebs varnos, neradusios Gargždų miesto centre sukrautų dešimčių lizdų. Jau atrodė, kad dar viena vasara prabėgs šitų įžūlių paukščių keliamame triukšme, kad pro medžius eidamas vėl turėsi saugotis nebūti apdrėbtas (nors viena populiari astrologė tokį paženklinimą priskiria sėkmei), situacija pasikeitė. Atvažiavo, lizdus išardė, šakas susirinko, žmonės šneka, kad net namuose iškart šviesiau tapo. Taigi, galima sakyti, miestas tvarkosi. Ir siekia grožio. Sunkiai, nes ne visi eksperimentai pavyksta, matom ir niekinių, neapgalvotų. Vis dėlto kažin kaip būtų prailgusi ta pilkų dienų pynė, jei ne šventinės puošmenos? Spindinčios eglutės miesto centre, žiemiškos pramogos vaikams, vėliavų takas Nepriklausomybės dienai turbūt ne vieną gelbėjo nuo liūdnumos. Juk kitos pramogų erdvės neturime, Kultūros centras kol kas pasitinka tik juoduojančiom sienom ir viltingais pažadais: „Jau, jau, tuoj, tuoj“.
Turbūt sunkiausia laukti jauniems. Laukimas – ne jų stiprybė. Norisi visko daug, greitai ir be pastangų. Reikia tik pažiūrėti, kaip „uždarbiauja“ įvairūs nuomonės formuotojai, kad suprastum, kodėl jaunimas toks nekantrus. Mat žinomumas, sėkmė jau nesiejama su ilgu ir atkakliu darbu, su gabumais, talentu, atkaklumu. Pakanka įsibrauti į populiarų renginį nei nuogam, nei apsirengusiam – ir žinomumas garantuotas. Mainos rūbai margo svieto? O kad tų rūbų, pasirodo, visai nereikia, jei nori, kad jau tą pačią dieną apie tave kalbėtų, rašytų, komentuotų. Tik kaip čia bus su tautosakine išmintimi – „pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi“? Tokios tat šiandienos mįslės. Kuklumą, santūrumą, drovumą, panašu, kad jau teks perkelti į pasyvaus vartojimo žodyną.
Lyg virusas plinta ir kiti greitos „šlovės“ būdai. Pasirodo, dar geriau už viešą nuogystę yra nufilmuoti ir paskelbti kokį daug proto nereikalaujantį vaizdelį, pavyzdžiui, kaip tu prausiesi, verdi, valgai. Būtinai kažką neskanaus, pasišlykštėtino, su visais garsais ir mimika. Šiuo metu nepralenkiamas Maibachas. Žinoma, čia tik slapyvardis, bet žmogus konkretus, toks tatuiruotas vyrukas, kuris be skrupulų viešai valgo tai, ką šiaip jau žmonės skuba nuplauti vandeniu. Rašytojas R. Granauskas, pasakodamas apie senąjį Lietuvos kaimą, tradicinį gyvenimo būdą, kasdienių darbų sakralumą, savo kūrinį pavadino „Duonos valgytojai“. Žiūri į tą besidarkantį jaunuolį, į tūkstančius jo, taip vadinamų, sekėjų, ir nejučia peršasi panašaus skambesio pavadinimas, labiausiai tinkantis būtent šiam antikultūriniam veiksmui, jo atlikėjams ir palaikytojams – „Š-do valgytojai“.
Gaila, kad vaikai, jaunimas apskritai gali tokius dalykus matyti, kad šitai tampa pokalbių objektu, aptarinėjama, dalijamasi. Laisvė negali būti siejama su anarchija – kas ką nori, tą ir daro. Juk yra tradicijos, elgesio normos, bendražmogiška kultūra, pagaliau ir draudimas elgtis netinkamai, nepaisant padorumo. Tik kaip su tuo padorumu? Tenka pripažinti – moraliniai pamatai gerokai išklibo. Štai atėjo Užgavėnės ir vėl į namus triukšmingai beldėsi „mažieji antisemitai“, garsiai traukdami dešimtmečių senumo dainelę: „Mes žydukai Lietuvos…“ Kaip ir nieko užgaulaus, mes visi iš tos pačios Lietuvos, ir buvom, ir esam. Betgi kaip pažiūrėsi, gal jau reikia skubėti pridurti burtažodį „galimai“ ir taip apsidrausti nuo visokių interpretacijų. Gal.
Taigi, ruduo tęsiasi iki šiol, bet jau vis tiek ryškėja pavasario ženklai, auga noras tvarkytis, švarintis. Kai daugiabučių laiptinėse pasirodė skelbimas, raginantis išsikuopti rūsius, ne apie karo pavojus galvojome, bet neapleido ir tokia mintis. Kokia? Ogi neisiu aš į tą mažutę belangę patalpėlę, ne priedangą, o greičiau barsuko urvą primenančią. Tikiuosi, jog šito nereikės.