Pieno gamintojai kryžkelėje: dirbti skolon ar atsisakyti piendavių
Po šalies ūkininkų aktyvių protestų dėl smukusių pieno supirkimo kainų ir pagalbos šauksmo sostinėje nuspręsta pieno gamintojams iš valstybės biudžeto paskirstyti 8 mln. eurų paramos. Tačiau ūkininkai piktinasi, kad per derybas į pastabas dėl jos paskirstymo neatsižvelgta: paramą galės gauti tik tie ūkininkai, kurių vidutinė pieno supirkimo kaina šių metų vasarį ir kovą buvo ne didesnė nei 35 centai už kilogramą. Pienininkystės ūkius Klaipėdos rajone puoselėjantys, nemažai į juos investavę ūkininkai nusivylę dėl ateities, kiti keičia savo veiklos kryptį.
Paramos sulauks ne visi
Dėl drastiškai sumažėjusių pieno supirkimo kainų protestavę šalies ūkininkai sulaukė atsakymo: žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas pasirašė įsakymą dėl nacionalinės pagalbos pieno gamintojams teikimo taisyklių patvirtinimo, kuriuo numatyta, kaip bus paskirstyta 8 mln. eurų paramos. Paraiškas paramai teikti kviečiami nuo balandžio 17 d. iki gegužės 5 d. Pavėluotai bus galima pateikti ne vėliau kaip birželio 5 d. Paramos lėšas planuojama mokėti nuo birželio 1 d.
Pagalba bus teikiama pieno gamintojams, kurie Žemės ūkio ir kaimo verslo registre yra užregistruoti valdos valdytojais arba partneriais ne vėliau kaip iki 2023 m. sausio 31 d., jeigu vidutinė natūralaus žalio pieno supirkimo kaina vasarį–kovą buvo ne didesnė nei 35 ct/kg, tiems, kurių vardu Ūkinių gyvūnų registre 2023 m. kovo 1 d. buvo registruotų melžiamų karvių. Išmokos dydis bus padidintas tiems pieno gamintojams, kurie buvo pripažintos bendrovės (kooperatyvo) nariais 2023 m. kovo 1 d. Pagalbos dydžiai bus nustatomi atskiru žemės ūkio ministro įsakymu iki gegužės 12 d. Bendra pagalbos suma vienam pieno gamintojui per einamuosius ir dvejus ankstesnius finansinius metus negalės viršyti 25 tūkst. eurų.
Ūkininkai piktinasi, kad per derybas į jų pastabas dėl paramos paskirstymo neatsižvelgta.
Ministras skundų nesiklausė
Robotizuoto ekologinio pieno ūkio šeimininkė Vida Gedmintienė iš Balsėnų kaimo Veiviržėnų seniūnijos nusivylusi ūkininkų protesto rezultatais. Anot jos, tik pasišaipymas numetant 8 mln. eurų – labai mažą dalį kompensuos to, ką patiria pieno gamintojai.
„Mūsų ūkyje parduodamo pieno supirkimo kaina nukrito 41 proc. – praradome didelius pinigus, bet paramos mums nemokės, nes gavome daugiau nei 35 centus už kilogramą, mat ekologiškai ūkininkaudami gauname pora centų daugiau nei tradiciniai ūkiai. Betgi mums žymiai brangiau kainuoja ekologiški pašarai, jų priedai. Pernai mūsų ūkyje pieno savikaina buvo 46 ct/kg, o šį vasarį gavome 32 ct už kg, balandį pasiūlė 36 ct/kg, – atskleidė V. Gedmintienė. – Per ūkininkų protesto akciją Vilniuje tai pasakiau žemės ūkio ministrui K. Navickui ir paklausiau, kaip mums gyventi. Jis atsakė, kad blogai, bet nežinantis, kaip išgyventi, ir tylomis pasitraukė nuo manęs. Neprašau milijonų – bent už darbą turime gauti, juk reikia mokesčius, atlyginimus mokėti, o kišenėje nėra. Mums reikia sprendimų ir rimto finansavimo čia ir dabar.“
Pasak V. Gedmintienės, nerimauti ūkininkus verčia tai, kad prasidės darbymetis – sėja, žoliapjūtė, taigi teks pirkti degalus, plėvelę – didelių investicijų reikia žemės ūkyje. Balsėniškės teigimu, ne visi, ypač mažesnieji, pieno ūkiai turi atsargų. „Skęstančiam reikia pagalbos dabar – ne laikas bus gelbėti, kai melžiamos karvės iškeliaus į Lenkiją ar skerdyklas“, – įsitikinusi ūkininkė.
Per šią pieno krizę nukentėjo ir smulkieji, ir stambieji pienininkystės ūkiai – visiems reikia pagalbos. V. Gedmintienės manymu, turėtų mokėti ne už pieną, bet už kiekvieną karvę. „Smulkiesiems ūkininkams dar mažiau mokėjo, betgi palyginkime, kiek mes investavome į technologijas, techniką, infrastruktūrą, ir kiek anie, – dėstė pašnekovė. – Kur mums išeiti iš ūkio, kai jau 60 metų sulaukėme? Juk visi ūkininkai savo pieno į turgų neišvešime. Neišvarykime iš kaimo jaunimo – už dyką jis nedirbs. Bet, atrodo, kad Lietuvai žemės ūkio produkcijos gamintojai nereikalingi – tik vartotojai.“
Suka nauja kryptimi
Šilėnų kaime Endriejavo seniūnijoje ūkininkaujanti Vaidutė Leonauskienė dabar supirkimo įmonei parduoda tik dalį pieno – kitą išveža į Klaipėdos, Gargždų turgus, parduoda Endriejavo žmonėms. „Esu labai dėkinga visiems, palaikiusiems akcijos metu“, – kalbėjo ūkininkė.
„Žemaitijos pienas“ už kilogramą mokėjo 27 centus, dabar centu padidino ir į kalbas nesileidžia, o turguje gauna po eurą už kg. Šio kainų skirtumo nepastebėti neįmanoma. „Mūsų pienas ištirtas, pirkėjams parodome tyrimo rezultatus, – dėstė ūkininkė. – Kodėl mes turime išlaikyti supirkėjus, prekybininkus? Kodėl kiti turi lobti iš mūsų prakaito?“
Šiuo metu Leonauskų ūkyje ruošiamasi kurti pieno perdirbimo cechą, kuriame bus gaminama varškė, sūriai, grietinė, sviestas. „Mums pritarė ir padeda vaikai – džiaugiuosi, kad jie supranta situaciją. Mes gaminsime tiek, kiek pajėgsime, realizuosime turguje ir iš namų, – atskleidė V. Leonauskienė. – Anksčiau investavę į karvidę, kad gyvuliams būtų geresnės sąlygos, kad produktyvumas būtų didesnis, dabar turime iš naujo investuoti – įrengti patalpas, įsigyti šaldymo, pasterizavimo įrangą. Pradedame nuo nulio – viskas kainuoja tūkstančius. Keičiame verslo kryptį vien dėl to, kad smuko pieno supirkimo kainos.“
Šiame ūkyje banda sumažėjo trečdaliu – iki 45 melžiamų karvių. Neseniai porą piendavių pardavė – juokingai mažą sumą gavo. Leonauskų ūkis patenka į kompensuojamųjų sąrašą, bet savo sprendimo kurti perdirbimo cechą nebeatsisakys.
V. Leonauskienė atskleidė, jog kartu su bendraminčiais ūkininkais nusprendė įkurti kooperatyvą „Riebus pienas“. „Dar tik buriamės, kaip liepė ministras“, – šyptelėjo pašnekovė.
Šalpėniškiai nepraranda vilties
Šalpėniškė Jurgita Pivorienė, kurios ūkyje 20 melžiamų karvių, aktyviai palaikė pieno gamintojų protesto akciją. Paryčiui kėlėsi, kad spėtų pašerti, pamelžti karves ir su kitais aktyvistais išskubėjo į Vilnių – motyvavo tikėjimas, kad „bus geriau“.
Anot jos, jeigu nieko nedarysi, tai niekas ir nesikeis. „Tačiau nuvažiavus niekas neišėjo su mumis kalbėtis, derėtis“, – nusivylusi kalbėjo ūkininkė.
Kodėl įkūrė pieno ūkį? „Tėvai paliko žemės ir įkūrėme, dirbame 50 hektarų, – sakė Jurgita. – Mūsų krašte nemažai yra pieno ūkių – stambių ir tų, kur laiko apie 20 melžiamų karvių. Žmonės neturėjo darbo, tėvai paliko žemę, tai ir kūrė ūkius, kad išgyventų, tikėjosi, jog bus gerai.“
Anksčiau abu su vyru dirbo samdomą darbą, bet jo nelikus dabar Pivorių šeimos pragyvenimo šaltiniu tapo pieno ūkis. Buvo gerai, kai pernai vasarą mokėjo po 34 ct/kg, o dabar tik 19 ct/kg, vos vienu centu padidino balandį. „Mums, smulkiesiems ūkininkams, moka mažiau už pieną, betgi mums pigiau neparduoda nei degalų, nei trąšų. Kodėl toks ūkių skirstymas? Žadėjo supirkimo kainas suvienodinti, bet liko tas pats. Gal sąmoningai daroma, kad mažuosius ūkius sunaikintų, – svarstė J. Pivorienė. – Kartais labai nusivili – norisi mesti ūkininkavimą. Kiek mes dar ištversime? Jeigu ilgai tampys, jeigu reikės skolintis pinigų ūkiui išlaikyti, ūkininkavimas beprasmiškas. Bet tikimės, kad bus geriau – juk žada. Bet jeigu dabar tik mėnesį gausime daugiau už pieną… Nereikia mums tų išmokų – gerų kainų už pieną norime.“
Išlieka stipriausi
„Rankų nenuleidžiam – tikimės geriausio, – optimistiškai kalbėjo Liudas Alminauskas iš Vainotiškės kaimo, tvirtai įsitikinęs, jog ūkininkai turi ginti savo teises. – Mūsų šeimos ūkis mišrus – didelės bėdos nėra, bet vien iš pieno išgyventi būtų sudėtinga.“
Liudas augina mėsinius galvijus, o tėtis laiko 24 melžiamas karves, augina grūdus. Už pieną gauna 26 ct/kg, savikainos neskaičiuoja – dirba tikėdami, kad bus geriau ir kad… prieš vėją nepapūsi. „Kasmet keičiasi ir kitos žemės ūkio produkcijos kainos – mėsos, grūdų, viskas keičiasi, geriau ir blogiau būna. Nežinai, kas bus kitąmet, kaip loterijoje. Išparduoti, mesti gali greitai – išlieka stipriausi“, – įsitikinęs L. Alminauskas, ūkininkaujantis 6 metus. Jis prisipažino, kad gyvulininkystė, žemdirbystė – jo pomėgis. Liudas patikino, kad jam užtenka to, ką uždirba.
Kurmių kaime, Veiviržėnų seniūnijoje, ūkininkaujantis Vidas Šiūparas laiko 27 melžiamas karves, už kilogramą gauna 19 centų, šį mėnesį mokės centu daugiau. „Nežinau, kada tas išmokas padalins – gal kai šienapjūtė baigsis? Nei mes rūpim valdžiai, nei mes reikalingi“, – neslėpė nusivylimo ūkininkas.
Virginija LAPIENĖ
Asociatyvios nuotr.
