Poetė Dalia Teišerskytė: „Mes visi – nacionalinės vertybės“

Šiandien atskriejo netikėta ir skaudi žinia apie poetės, buvusios politikės Dalios TEIŠERSKYTĖS mirtį. Klastingas vėžys įveikė kūrybišką asmenybę. Dar taip neseniai Dalia viešėjo Gargžduose. Deja, mirtis aplenkė spaudai parengtą straipsnį apie jos susitikimą su skaitytojais. „Man savaitei užteks džiaugsmo, kad jūsų tiek susirinko“, – tuomet šypsodamasi ištarė buvusi Seimo narė, poetė, dabar jau šviesaus atminimo Dalia Teišerskytė, Gargžduose vieną spalio vakarą pamačiusi pilnutėlę salę žmonių, troškusių ją išgirsti. Ji skaitė savo eilėraščius, atskleidė skaudžius savo gyvenimo faktus, atvirai kalbėjo apie kultūros reiškinius.

Po tylos – 15-oji knyga

Švelniais pajuokavimais prasidėjo susitikimas su poete, buvusia Seimo nare D. Teišerskyte Gargžduose, Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje. Vos tilpo visi norėję pamatyti ir išgirsti šią žinomą moterį. Ji daugeliui pažįstama iš televizijos ekrano ir kitų medijų, ori, išdidi, moteriškai žavi.

D. Teišerskytė atvyko pristatyti savo naujausią knygą „Paskutinių lapų išleistuvės“. Ji prisipažino, kad ilgai nerašė, nes vienas gyvenimo laikotarpis nebuvo simpatingas. „Man reikėjo išeiti iš namų, kuriuos kūriau ir gyvenau kelis dešimtmečius. Nebuvo lengva, bet radau naujus namus Kaune, Panemunėje, su mažu kiemeliu ir milžinišku riešutmedžiu, – vaizdžiai pasakojo viešnia. – Kūriau naujus namus – remontas užtruko, bet pavyko susitvarkyti. Trečius metus gyvenu. Prisodinau rožių, lelijų, ir vieną birželio rytą su kavos puodeliu išėjusi į kiemą pamačiau dvi pražydusias lelijas. Pajutau, kad nuo širdies kažkoks voratinklis nukrito: supratau, kad galėsiu čia gyventi. Tas tylėjimas buvo pritvinkęs „dūšioje“ – sugrįžusi į kambarį parašiau eilėraštį „Mano Dievas gyvena lelijoj“. Ir po to kasdien po vieną du. Išsiliejo savaime – rudeniop susikaupė tiek, kad galėjau sudėti į knygą. Tai 15-oji mano knyga.“

Padovanotas pavadinimas

Naujoje knygoje – ir keli eilėraščiai iš ankstesnių poezijos knygų, anot poetės, patys gražiausi. Pasiruošus spausdinti, dar trūko pavadinimo, iliustracijos. „Vieną dieną feisbuko paskyroje pamačiau Dariaus Kairaičio paveikslą: po ąžuolu, krentančiais lapais, sėdi žydelis ir groja smuikeliu. Kūrinys vadinosi „Paskutinių lapų išleistuvės“. Kreipiausi, kad parduotų, padovanotų ar išmainytų šį pavadinimą – man jis taip prilipo, kad kito neįsivaizdavau, nors buvau jų visą puslapį prisirašiusi. Neprofesionalus menininkas man jį padovanojo kartu su paveikslu. Dabar, beje, jis vienas populiariausių dailininkų“, – atskleidė D. Teišerskytė.

Būdama už tai labai dėkinga, į savo knygą įdėjo ir kelias D. Kairaičio iliustracijas.

Poetė kalbėjo, kad nė vienos savo knygos neišleido valstybės pinigais – tik asmeninėmis lėšomis. Savo knygas ji vežasi į susitikimus ir platina. „Uždirbu po vieną eurą už knygą. Bet kiek nuostabių žmonių ateina į susitikimus – kaip smagu, – dėstė viešnia. – Mane lydi Giedrius Gustas – džiaugiuosi, kad užtenka kantrybės su manimi važinėti.“

D. Teišerskytė pasakojo anksti netekusi tėvo – suėmė, kai jai buvo pusketvirtų metų, neteko vyresniųjų brolio ir sesers, kuriuos ištrėmė su mama, buvusia mokytoja. „Mamos nemačiau 6 metus. Mus auginti pasiėmė teta – augau Kretingoje, ir man šis kraštas labai mielas, – kalbėjo poetė. – 1953 m. į Sibirą išvežė ir mus, tris vaikus. Man ėjo devinti metai. Keliavome nuo liepos iki lapkričio mėnesio – atvykome gūdžią žiemą. Į tremties vietą 80 kilometrų mus vežė rogėmis – sėdėjome susiglaudę ir džiaugėmės, kad važiavome pas mamą. Tik aš nesupratau, ko verkė babytė.“

D. Teišerskytė tremtyje praleido 10 metų. Ji jautė pareigą parašyti knygą apie Sibiro „betliejus“. „Knyga „Ir aš ten buvau“ nėra kūryba, tai faktologija – laiškai, prisiminimai, nuotraukos, 2 mano poemos, daug eilėraščių. Užteko jėgų ją išleisti“, – kalbėjo D. Teišerskytė.

Poetai – pranašai

„Kas tie poetai? Nesmerkite poeto: jo žaislai – išbarstytos raidės, jis ginasi kančioj gimdytais žodžiais, – retoriškai ištarė viešnia. – Mano mokytojas Vaclovas Šiugždinis, vertėjas, poetas, sakė, kad poetu galima vadinti žmogų tik praėjus 50 metų po jo mirties. Dabar visi „poetizuoti“, ypač jaunieji. Baisu, kai žmonės įtiki tuo, kuo jie nėra. Dažnai kyla vidinių konfliktų pačių su savimi, aplinka, kai nepakankamai įvertini arba pervertini.“

Ji sakė nesuprantanti ir dabartinės estrados dainų: išgirsta ir neatsimena – liūdna. „O ką transliuoja nacionalinė televizija, už kurią mes taip brangiai mokame – 63,5 mln. eurų šiemet, o kitąmet pridės dar apie 10 mln. eurų. Antai nauja laida „Myliu Lietuvą“ – baisus „bardakas“: Lietuvą reikia mylėti tyliai, oriai ir visada, o ne televizijos ekrane besiplaikstant su bulvėmis, malkomis, šnekant bet ką. Gal jaunimas kitaip galvoja? Gal aš neteisingai mąstau? – svarstė D. Teišerskytė. – Aš dalyvavau kuriant Lietuvos radijo ir televizijos įstatymą – jame parašytos kitos funkcijos: auklėjimas, mokymas, švietimas, faktų analizė, jų teisingas pateikimas ir kita. Skaudu, kad mūsų pinigai taip leidžiami, o galėtų atitekti mokytojams, slaugytojams.“

Pasak D. Teišerskytės, poetai per jautrūs, skaudžiai reaguojantys. „Man buvo sunkiau dirbti Seime nei kitiems žmonėms, nes viską mačiau, kas yra šalia manęs. O kai matai ir negali pakeisti, būna sunku“, – prisipažino ji ir pridūrė, kad poetai šiokie tokie pranašai. Prieš kurį laiką ji savo eilėraštyje rašė, jog „prasidės dangaus ir žemės pjūtys“. „Ir prasidėjo… Dabar toks neramus laikas – gyvename ant parako statinės. Viešpatie, paskolink savo lazdą, kad rastume išeitį, išvytume tuos, kurių nereikia mūsų žemėje“, – poetiškai kalbėjo viešnia.

D. Teišerskytės eilėraščius skaitė ir moderatorius G. Gustas – poetei patinka, kai skaito kiti, bet ir pati skaito raiškiai. Viena klausytoja pagyrė, kad ji – nuostabi aktorė. „Jaunystėje labai norėjau vaidinti – būti aktore, – prisipažino viešnia. – Suvaidinau profesionaliame Gyčio Padegimo Lietuvos televizijoje pastatytame spektaklyje pagal Strindbergo pjesę.“

Kūrė dainų tekstus

D. Teišerskytė į susitikimą atsivežė ne tik savo naujausią knygą „Paskutinių lapų išleistuvės“, bet ir dviejų kompaktinių plokštelių albumą, kuriame 19 dainų Dalios tekstais, ir 19 eilėraščių, kuriuos skaito autorė. Dainas atlieka Stasys Povilaitis, Viktoras Malinauskas, Marijus Mikutavičius ir kiti.

Poetė parašė daugiau nei 400 dainų tekstų. Pirmąjį – jaunystėje, Vilniaus universitete studijuodama žurnalistiką. „Didelė laimė, kai kompozitoriui užkliūva tavo tekstas ir jis parašo muziką. Tokių dainų – ketvirtadalis. Su Jaroslavu Cechanovičiumi sukūrėme 60 bendrų dainų, taip pat su Giedriumi Misiūnu, Mikalojumi Noviku ir kitais kompozitoriais, – atskleidė viešnia. – Atlikėjai irgi prašo parašyti tekstą, bet jie turi savo reikalavimus, pagal kuriuos nelengva rašyti.“

D. Teišerskytė prisipažino, kad smagu po susitikimų važiuojant įsijungti radiją ir išgirsti savo dainą. „Bet niekada nesako, kas parašė muziką, tekstą – atrodo, kad dainininkas pats susikūrė, – šypsojosi viešnia. – „Didelius“ pinigus autoriui moka už viešą dainos atlikimą per radiją, televiziją ar koncerto metu – sumoka 40 centų. Labai apsimoka.“

Poetės posakį apie „nacionalinę vertybę“ žmonės prisimena ir dabar. „Bet ir jaučiuosi nacionaline vertybe, – susitikime išdidžiai ištarė D. Teišerskytė. – Visi dorai dirbantys, mokantys mokesčius, auginantys vaikus, duoną, bulves, rašantys, kuriantys – didžiulės nacionalinės vertybės.“ Šiuos žodžius palydėjo plojimai.

Virginija LAPIENĖ

Autorės nuotr.