Pragaištinga okupacija niokojo Klaipėdos kraštą

„Be šeimininkų likę vienkiemiai, kaimai, tačiau paliktas turtas buvo tvarkingas. Bet trumpas trofėjinių ūkinių komandų ir kai kurių karių buvimas visus tuos ūkius ir turtą pavertė visiškai netinkamu. Namuose praktiškai nebeįmanoma gyventi, stiklai išdaužyti. Krosnys išgriautos, baldai sulaužyti, sugadinta daug žemės ūkio inventoriaus. Daugelis trofėjinių-ūkio komandų karių plėšikauja, grobia, prievartauja moteris, net ir nužudo“, – tai okupacinės sovietinės valdžios pareigūnų pranešimai iš Klaipėdos krašto, Priekulės, Dovilų apylinkių. Tokie raportai apie raudonarmiečių siautėjimus tuomečiams aukštiems sovietinės Lietuvos vadovams rašyti 1944-ųjų gruodį. Rusijos kariuomenė okupacinius „žygdarbius“ po dešimtmečių atkartoja Ukrainoje griaudama jos kultūrą, niekindama humanizmą.


Kultūringą kraštą – pelenais
Žmogiškumo ribas neįsivaizduojamu žiaurumu peržengusio Rusijos karo Ukrainoje įvykiai sukrėtė pasaulio žmonijos sąmonę. Putino karinės invazijos – ligoninių, vaikų namų, mokyk­lų, teatrų, gyvenamųjų rajonų bombardavimai, civilių žmonių tūkstantinės žudynės – siaubingi padariniai būsimo Hagos teismo akiratyje. Buvusiose okupantų užgrobtose Ukrainos teritorijose vis dažniau atskleidžiamos sukrečiančios ukrainiečių gyvenimo tragedijos. Siautulingi turto plėšikavimai nublanksta prieš žmogiškojo orumo trypimą, kai rusų kareiviai siaubingą prievartą naudoja ne tik prieš moteris, bet ir vaikus, net kūdikius. Putino „galingoji“ propaganda skelbiasi naikinanti „nacius“ ir „banderas“.
Verta prisiminti, kad panašios tragiškos lemtys Antrojo pasaulinio karo metu 1944 m. rudenį ištiko ir Klaipėdos krašto gyventojus. Tuomet „išvaduotoja“ raudonoji armija, užplūdusi buvusį pažangų ir turtingą Mažosios Lietuvos kraštą pavertė jį pelenais, niokojo gražias sodybas, gadino žemės ūkio techniką, degino knygas ir baldus. Vietos gyventojai arba masiškai buvo priversti pasitraukti į Vakarus, arba buvo represuoti, nužudyti, jų turtas barbariškai išgrobstytas peralkusių raudonarmiečių.
Doc. dr. Arūnė Liucija Arbušauskaitė yra paskelbusi surinktų dokumentų publikaciją „Klaipėdos krašte nėra nė vienos šeimos, iš kurios nebūtų kas nors atimta“. Publikuojamuose mokslininkės prieš kelerius metus paskelbtuose dokumentuose akcentuojama apie skaudžiausią ir mažiausiai ištyrinėtą Klaipėdos krašto istorijos tarpsnį – 1944-ųjų metų pabaigą. Mums, Klaipėdos rajonui, svarbu ir tai, kad minimuose dokumentuose atsispindi tuometis Priekulės, Dovilų apylinkių žmonių sunkus okupacijos režimo gyvenimas.


Dokumentuose – reali padėtis
Paskelbtų dokumentų rinkinyje doc. dr. A. Liucija Arbušauskaitė atkreipia dėmesį, kad keli oficialūs pareigūnai – Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Juozapavičius, NKVD operatyvinės grupės Priekulėje vadas vyr. leitenantas Kazakovas ir NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininkas valstybės saugumo kapitonas Kuzminas – kiekvienas tuo pačiu metu (1944 m. gruodžio 24 d.) apie tą patį rašė savo tiesioginiams viršininkams pagal priklausomybę. Tuose dokumentuose atsispindi reali padėtis Klaipėdos krašte 1944 m. rudenį, kai jau buvo pasitraukę krašto gyventojai ir į teritoriją įžengė raudonosios armijos daliniai. Likusioje tuščioje teritorijoje „šeimininkavo“ trofėjinė kariuomenė, kurios pagrindinės funkcijos buvo karo veiksmų padarinių šalinimas ir technikos liekanų surinkimas.
Visi dokumentai vadinasi Dokladnaja zapiska [Pranešimas], yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, buvusiame LKP CK dokumentų skyriuje. Dokumentai spausdinti mašinėle, ir originalai, ir kopijos blogos kokybės. Ant visų mašinraščio kopijų yra vyr. leitenanto Kozlovo parašas ir patvirtinimas «tikra». Dokumentai rašyti rusų kalba, stilius neraštingo žmogaus.
Pateikiame minėto Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Juozapavičiaus pranešimą apie padėtį Klaipėdos krašte Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui.


Kentėjo Priekulės ir Dovilų valsčiai
Oficialus to meto kreipinys buvo draugas, sutrumpintai – drg. Taigi, 1944 m. gruodžio 24 d. drg. Juozapavičius savo rašte drg. Gedvilui raportuoja: „Visa Klaipėdos apskritis, išskyrus Klaipėdos miestą ir kelis gyvenamuosius punktus arti jo, išvaduoti iš vokiečių okupantų. Gyventojų likę tik Priekulės valsčiuje ir viename Dovilų valsčiaus kaime, likusieji rajonai evakuoti. Išvaduotuose Klaipėdos apskrities miestuose ir kaimuose visas turtas ir žemės ūkio inventorius [buvo] paliktas visiškai tvarkingas, bet daugelyje vietų jis neišsaugotas. Nepaisant įsakymo surinkti tik be šeimininkų likusius gyvulius, bulves, šieną, o žemės ūkio mašinų į metalo laužą neišvežti, Klaipėdos apskrityje šis įsakymas nevykdomas. Kariai savavališkai iš pasilikusių valstiečių atiminėja galvijus, arklius, avis, kiaules. Iki Raudonosios armijos atėjimo kiekviena šeima laikė po 2–3 karves. [1944 m.] Gruodžio 15 d. pakartotinio surašymo metu nustatyta, kad trims šeimoms liko po vieną karvę; [rekvizavimas] dažniausiai vyksta naktimis, netgi kas dieną. Arklių liko tik 25%, bet jie ne kartą buvo mainomi, o avys liko tik tos, kurios buvo paslėptos. Paruošėjai renka ne tiktai be šeimininkų likusį šieną ir bulves, bet [atiminėja] ir iš Biržininkų, Kebelių, Grumblių ir kitų Priekulės valsčiaus kaimų valstiečių.“ (Citatos pabaiga)

Naikino be atvangos
Toliau savo rašte Juozapavičius praneša: „Metalo rinkėjų brigada, veikianti Priekulės rajone, neįvertina nei žemės ūkio inventoriaus, nei gamyklų įrangos. Priekulės plytų gamykla, likusi visiškai tvarkinga, buvo demontuota, nuimti presai, vagonetės ir kitos dalys buvo suvežta į Priekulės stotį kaip metalo laužas, o gamykla liko pusiau sugriauta. Priekulės pieninėje išmontuotos sviesto mašinos.
Priekulės valsčiaus komitetas ketino atsivežti veikiantį traktorių, kurį apžiūrėjo mechanikas. Kitą dieną [mechanikas], neprivažiavęs kilometro prie tos vietos, kur buvo traktorius, išgirdo sprogimą. Traktorius buvo susprogdintas ir išvežtas į metalo laužą. Buvo susprogdintas Šventvakarių kaimo tarybos pirmininko Kuršaičio lokomotyvas, o Laukių [Launių?] kaime buvo sudaužytas veikiančios kuliamosios arklių. Ir daugelyje kitų vietų buvusios sveikos žemės ūkio mašinos sprogdinamos ir daužomos.
Baldai ir kiti namų ūkio rakandai daužomi ne tik iš smalsumo. Pvz., ten, kur nebuvo galima atidaryti durų arba spintos, jos buvo niekdariškai sunaikintos. Supjaustomi sofų apvalkalai, nudraskomi odiniai krėslai, daužomi veidrodžiai. Klaipėdos valsčiaus komiteto sekretorius, dabar laikinai einantis Priekulės valsčiaus komiteto pirmininko pareigas drg. Zimkus, užėjęs į vieną namą, pastebėjo kareivį, daužantį buože gerą veidrodį. Į drg. Zimkaus klausimą – Kodėl Jūs taip darote? – kareivis atsakė: daužome, kas sena, naują pastatysim, – ir išėjo. Dalis geriausių baldų iš paliktų sodybų suvežta į trofėjų sandėlį Priekulėje, kita dalis išsiųsta nežinoma kryptimi.“ (Citatos pabaiga)


Nežabotas kareivių plėšikavimas
Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozapavičius savo rašte pripažįsta, kad „Labai paplito moterų prievartavimas, kareiviai nepaiso nei [moterų] amžiaus, nei sveikatos. Pasitaikė ir išprievartautos moters nužudymas. Bet nelaimingi gyventojai yra išsigandę iki tokio lygio, kad netgi nesiskundžia. Evakuojant vieną arba kitą kaimą iš prie-frontės zonos, dažnai pasitaiko plėšimo atvejų; beje, tokiai evakuacijai duodamas labai trumpas laikas. Kai kuriais atvejais valstiečiai turi būti pasiruošę išvykti jau po valandos. Paliekamą turtą, grūdus ir bulves kariai išveža kaip likusį be šeimininko. Evakuoti gyventojai atvyksta be gyvulių ir be maisto. Pasitaiko, kad iš gyventojų atiminėjamos siuvamosios mašinos, kilimai, avalynė ir kiti daiktai.“ (Citatos pabaiga)
Dokumente rašoma apie nežabotą rusų kareivių plėšikavimą: „Į Priekulės valsčiaus Kebelių kaimą atvyko visiškai girti vienas karininkas su kareiviu, o drauge su jais 15 vežimų valstiečių iš Lietuvos. Leitenantas sušukęs: imkite viską, ką norite. Čia ir prasidėjo plėšimas. Vežimus prikrovė. Atėmė iš gyventojų bulves, šieną ir kas kam patiko. Iš vieno valstiečio atėmė karvę. Kada rusė moteris, vokiečių išvežta, pradėjo prašyti, kad paliktų, leitenantas pareiškęs: jeigu duktė sutinka su manimi gulti į lovą, tai mes nieko neimsime.“ (Citatos pabaiga)
1944-ųjų gruodžio 24 d. savo pranešime drg. Gedvilui Klaipėdos miesto ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozapavičius daro tokią išvadą: „Klaipėdos krašte neliko nė vienos šeimos, iš kurios kas nors nebūtų atimta“. Jis akcentuoja, jog „Kai kurie naujos valdžios kariniai organai toje teritorijoje laiko save svečiais; jie mobilizuoja žmones į darbą be kaimo tarybų sutikimo (leidimo), neatsižvelgdami net į dokumentus.“ (Citatos pabaiga)
Taigi, sovietinės Lietuvos kolaborantų rašyti pranešimai įrodo Rusijos okupacinės kariuomenės pragaištingumą Lietuvos nepriklausomybei, jos kultūrai ir Klaipėdos krašto gyventojų tapatybei.

A. VALAIČIO nuotr. (iš „Bangos“ archyvo): 2019 m. rugpjūčio mėnesį Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje įvyko jaudinantis susitikimas. Muziejuje, kuriame iki 1944 m. buvo įsikūrusi žandarmerija, eksponuojamos parodos „Žandaro istorija“ atidaryme dalyvavo 1942–1943 m. buvusio žandaro Emilio Josučio dukra Irene, po daugiau nei 70 metų atvykusi iš Berlyno. Priminsime, kad atsitiktinumas lėmė, kad 2013 m. vasarą, tveriant muziejaus tvorą, grąžtas užkabino užkasto katilo dangtį. Taip buvo rasti žandaro šeimos indai, paslėpti 1944 m., prieš šeimai pasitraukiant į Vakarus.

Deja, žandaro E. Josučio tragedija įvyko 1943 metų liepos 13 dieną, kai Emilis su savo kolega vyko į Svencelę apklausti gyventojo, kuris buvo įtariamas dėl ginkluoto nusikaltimo. Kai žandarai atvyko į Svencelę, įtariamasis iš pasalų nušovė Emilį. Žandaras buvo palaidotas vietinėse evangelikų liuteronų Elniškių kapinėse. Našlė Lydia su trimis vaikais, tarp jų ir dukra Irene, ir toliau gyveno tame pačiame name Priekulėje. Tik vienas kambarys buvo naudojamas kaip žandarmerijos priimamasis, o visos kitos patalpos, priestatai ir sodas priklausė našlei ir jos vaikams. 1944 metų rugpjūčio mėnesį Priekulės gyventojai artėjant raudonajam marui turėjo palikti savo namus ir bėgti į Vakarus. Prieš išvykdami žmonės užkasė savo rakandus sodybose. Buvo viliamasi, kad karas greitai pasibaigs, tačiau visos viltys žlugo vis labiau artėjant frontui ir sovietinei armijai, kuri okupavusi Klaipėdos kraštą griovė jo kultūrą ir grobė arba barbariškai naikino emigravusiųjų paliktą turtą.


Parengė
Vilija BUTKUVIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių