Priekulės meno ir kultūros centras: regionuose plėtojama kultūra nenusileidžia didmiesčiams

Palikti ne vienadienį, bet prasmingą pėdsaką kultūros lauke, kuris driekiasi jau ne tik Klaipėdos rajono teritorijoje, o aprėpia visą Lietuvą, kartais net išsilieja ir į svečius kraštus. Taip būtų galima apibūdinti pastarųjų metų sodrią Priekulės meno ir kultūros centro veiklą, atveriančią horizontus tiek mėgėjų saviraiškai, tiek profesionaliajam menui, derinančią modernias kultūros formas su krašto kultūros vertybių ir tradicijų saugojimu, ypač su Mažosios Lietuvos unikalumu. Renginių įvairovė lavina auditorijos meninį skonį ir leidžia patenkinti skirtingus kultūrinius poreikius.
Nebijo originalių idėjų
Kalbėdama apie ryškiausius praėjusių metų meninius aspektus Priekulės kultūros ir meno centro direktorė Rūta Steponavičienė „Bangai“ teigė, kad džiaugiasi, jog jau įgyvendinta Klaipėdos rajono savivaldybės kultūros strategijos iki 2030 m. antroji prioritetinė strategijos kryptis.
„Priekulės meno ir kultūros centro misija – plėtoti mėgėjų meną, išlaikant, tęsiant ir saugant krašto kultūros vertybes ir tradicijas, puoselėti ir skleisti naujas kultūros formas, ugdant laisvą ir atvirą bendruomenę, lavinant jos meninį skonį. Centras teikia įvairias paslaugas: nuomoja patalpas komerciniais ir nekomerciniais tikslais, teikia koncertines ir kitokio pobūdžio menines paslaugas“, – pasakoja R. Steponavičienė.
Pastaraisiais metais akivaizdu, kad Priekulės meno ir kultūros centras nuolat ieško patrauklių ir įtaigių bendravimo su visuomene formų bei realizuoja originalias, kūrybiškas ir inovatyvias idėjas. Jos prisideda prie visuomenės kultūrinių poreikių bei meninio skonio formavimo, tarpkultūrinio dialogo skatinimo, taip pat prie Klaipėdos rajono kultūrinio įvaizdžio formavimo bei pristatymo Lietuvoje ir užsienyje.
„Jauna centro komanda nebijo eksperimentuoti, ji išbando naujas publikos pritraukimo formas. Tai tikrai duoda efektą. Renginiai nebėra vien tik vietinio pobūdžio, jie jau žinomi platesniu mastu“, – „Bangai“ pastebėjo Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė.

Projektų lėšos – svarios
Priekulės meno ir kultūros centro kūrybiškas kolektyvas daug pastangų deda inicijuodamas ir koordinuodamas projektinių paraiškų rengimą. Nepasikliaujama vien Klaipėdos rajono savivaldybės biudžetiniu finansavimu, bet stengiamasi pritraukti ir papildomų lėšų. „Projektinių paraiškų rengimas ir papildomų lėšų pritraukimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis kruopštaus planavimo ir įvairių įgūdžių“, – atkreipia dėmesį R. Steponavičienė.
Praėjusiais metais pateiktos ir įgyvendintos 5 paraiškos konkursams: iš jų 3 – pagal rajono Savivaldybės projektinį finansavimą, dvi – Lietuvos kultūros tarybos. Etninės kultūros plėtros programai įgyvendinti parengtas projektas „Drevernos rudens lygiadienis „Ragu per dangų“ (Marių milžinai mano kuprinėje) – 2 000 Eur; tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ Priekulėje – 3 000 Eur; Europos paveldo dienos Priekulės senajame pašte – 2 200 Eur.
Lietuvos kultūros tarybai teikti originalūs projektai: kūrybiškos vietokūros tarptautinis „Vilhelmo teatrų festivalis“ – 28 600 Eur; įvietinto meno festivalis „Ženk­lai“ – 19 200 Eur. 
„Iš tikrųjų turėtų būti užkrečiantis pavyzdys, kai rajono Savivaldybės biudžetinė įstaiga geba pritraukti projektinių lėšų. Šiuo atveju pateikus kokybiškai parengtus projektus į Priekulės meno ir kultūros centro biudžetą buvo pritraukta net 55 tūkst. Eur papildomų lėšų“, – pastebėjo Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkė dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė.

Akiratyje – dvi kultūros
Priekulės meno ir kultūros centro vadovė R. Steponavičienė atkreipia dėmesį, kad sėkmingai įgyvendinama ir pirmoji Klaipėdos rajono savivaldybės kultūros strategijos iki 2030 m. prioritetinė strategijos kryptis. „Mūsų akiratyje – sistemingas Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos kultūrų puoselėjimas“, – sako R. Steponavičienė.
Centras Klaipėdos rajone kuria naują tradiciją, žyminčią Mažosios Lietuvos susivienijimo su Lietuva datą. Minint visai šaliai reikšmingą sukaktį – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, Priekulės meno ir kultūros centre gimė Mažosios Lietuvos vėliavų įteikimo tradicija įkvepiančiu ir skambiu pavadinimu „Kūrusiems ir kuriantiems Lietuvą“. Šiais metais vėliavos įteiktos „Dreverna – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ ambasadoriams.
„Tapome jau antrosios knygos leidėjais. Nykstant lietuvių kalbos tarmėms, leidinys „Marių milžinai“ pristatė knygą vaikams „Apie šiporių, katras ėjo į dangų“. Tai yra nuostabi dovana, kuri skatina domėjimąsi šišioniškių tarme, kuria kalba jau tik nedidelis būrelis lietuvininkų. Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos moksleiviams išdalinta daugiau nei 100 spalvingų ir interaktyvių knygų. Istoriją dovanojo šišioniškai kalbanti Virgina Asnauskienė. Beje, buvusi ilgametė mūsų centro darbuotoja, pelniusi Klaipėdos rajono Metų kultūros ir meno darbuotojo nominaciją, taip pat ji yra ir Ievos Simonaitytės premijos laureatė. Knygutę iliustravo ir maketavo grafikos dizainerė Laimutė Varkalaitė. Prie knygos idėjos prisidėjo gausus būrys Priekulės meno ir kultūros centro komandos“, – džiaugiasi centro vadovė.
Saugant Mažosios Lietuvos unikalumą, pernai ir meno festivalis „Ženklai“ atsigręžė į unikalią šišioniškių tarmę, knygnešystės istoriją ir bendrąją daraktorystės tradiciją bei priekuliškės Editos Barauskienės kūrybą.
Priekuliškiai didžiuojasi, kad Priekulės meno ir kultūros centro kolektyvai ir vadovai pateisina savo profesionalų įdirbį išsaugant ir puoselėjant Lietuvos tautinį identitetą. Lietuvos 100-mečio dainų šventėje Klaipėdos rajonui atstovavo itin gausiai: 75 nariai iš 5 kolektyvų.
Tai – liaudiškos muzikos kapela „Bengeliai“ (vadovė Jolanta Petraitienė), tautinių šokių grupė „Gintaras“ (vadovė Dalia Genčiuvienė), tautinių šokių grupės „Gintaras“ moterų grupė (vadovė Dalia Genčiuvienė), folkloro ansamblis „Vėlingis“ (vadovė Rūta Vildžiūnienė), Priekulės Ernsto Vicherto teatras bei Agluonėnų klojimo teatras (režisierius Donatas Savickis).
Ypatinga kryptis – teatras
Priekulės meno ir kultūros centro viena ryškiausių veiklos krypčių – teatras. Ernsto Vicherto mėgėjų teatras minėjo 20 metų veiklos sukaktį. Jubiliejaus proga pristatytas spektaklis – premjera pagal Ievos Simonaitytės apysaką „Pikčiurnienė“.
Pernai gruodžio pabaigoje teatras žiūrovams parodė naujausią premjerą „Bušė“ pagal Ievos Simonaitytės apysaką. E. Vicherto teatro užuomazgos susiformavo tuometės Priekulės kultūros centro vadovės Alantos Zapalskienės iniciatyva, kuri buvo pirmoji režisierė. Teatro virusu užsikrėtusių aktorių mėgėjų kūrybinę kibirkštėlę vėliau kurstė režisieriai Jonas Buziliauskas, Domininkas Malajevas ir kiti. 
Teatro pastatymas „Urtė“ pagal I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimą“ sulaukė itin didelės sėkmės visoje Lietuvoje. Įveikę konkursą ir pelnę tarptautinės komisijos pripažinimą „Urtę“ priekuliškiai aktoriai šiemet rugpjūčio mėnesį vaidins Monake, kuriame susirinks apie 18 teatrų iš viso pasaulio. Už neįkainojamą indėlį Klaipėdos rajono kultūriniame gyvenime, teatro meno sklaidą Lietuvoje ir užsienyje režisieriui Donatui Savickiui įteiktas rajono Savivaldybės mero padėkos raštas. Simboliška, kad antrus metus iš eilės teikiama Metų kultūros ir meno darbuotojo premija atvežta būtent į Priekulę. Jos laureatu už didelį indėlį kultūrai tapo režisierius D. Savickis. Lietuvos nacionalinio kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų apdovanojimuose „Aukso paukštė“ į Priekulę parvežtas ir geriausias suaugusiųjų teatro ir vadovo įvertinimas.
Aštuntus metus centre dirbantis Meno skyriaus vadovas, Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos narys D. Savickis įsitikinęs, kad teatro sėkmės paslaptis yra jo dėmesys autentikai ir rimtas požiūris į darbą.
Vienas iš skiriamųjų E. Vicherto teatro bruožų – bendradarbio Donato Bielkausko (Donio) kuriama originali muzika spektakliams ir performansams. Garso menininkas D. Bielkauskas pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už garso koncepciją menininkų grupės „Žuvies akis“ spektakliui „Out of the Box“. 
Šiuo metu tradiciškai sėkmingai organizuojamas Priekulės meno ir kultūros centro teatro kryptį atspindintis projektas „Kovas – teatro mėnuo – Priekulėje“. Meno mylėtojams skirtas mėnuo kviečia įsitraukti į teatro magiją, praturtina Priekulės miesto kultūrinį gyvenimą. Įprastai kviečiami profesionalų ir mėgėjų teatrai, kurie rodo įvairių žanrų spektaklius. Sulaukta ir itin garsaus režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatymo.
Meno festivaliai unikalūs
Priekulės meno ir kultūros centrui priskirta teatro kryptis kiekvienais metais įgauna didesnį pagreitį. Ši kryptis sėkmingai plėtojama organizuojant visoje Lietuvoje jau žinomą tarptautinį kūrybiškos vietokūros „Vilhelmo teatrų festivalį“. Jį aukščiausiais balais įvertina Lietuvos kultūros taryba ir skiria ženklų finansavimą. 2024 metais festivalis organizuotas jau trečius metus iš eilės.
Mažinant sezoniškumo atotrūkį, ankstyvą pavasarį Priekulės meno ir kultūros centras kviečia pažinti nepažintą Priekulę ir jos kūrėjus. Įvairius meno žanrus, lauko ir vidaus erdves, vietos gyventojus ir svečius į vieną kultūrinį vyksmą apjungiantis festivalis „Ženklai“. Tai naujas kultūrinio turizmo taškas Lietuvoje, skatinantis domėtis unikaliais miestų ir miestelių senamiesčių architektūriniais šedevrais. Beje, kovo pabaigoje būtent šiame centre vyks pirmasis Klaipėdos rajono savivaldybės organizuojamas turizmo forumas „Kur toliau?“
Inicijuoti meno festivaliai „Vilhelmo teatrų festivalis“ bei „Ženklai“ ypač prisidėjo prie Mažosios Lietuvos tapatybės stiprinimo ir regiono unikalumo pabrėžimo, skatinant mėgėjų ir profesionalų kūrėjų bendradarbiavimą.
Priekuliškiai mezga ir tarpkultūrinį dialogą, pristatydami įvairių kultūrų meną ir kūrybą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, taip prisidėdami prie Klaipėdos rajono kultūrinio įvaizdžio formavimo. Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ 2024 m. įgyvendintas Priekulėje, kurio misija – bendrame kūrybiniame vyksme suvienyti skirtingų šalių meninę patirtį bei kūrėjų kūrybinį potencialą. Festivalyje pristatomi šiuolaikinio šokio ir teatro, naujojo cirko, performanso, muzikos ir vizualaus meno kūrėjai bei jų grupės. Tai – vienintelis interdisciplinaraus pobūdžio festivalis Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje.Jis be kultūrinės, vykdantis ir edukacinę funkciją – supažindina ir ugdo publiką suprasti ir vertinti šiuolaikinę meno raišką. Sulaukta menininkų iš Lenkijos, Italijos, Prancūzijos, Suomijos, Pietų Afrikos ir kt.
Vartotojų tyrimas – lapkritį
Priekulės meno ir kultūros centras glaudžiai bendradarbiauja su Priekulės, Drevernos ir Agluonėnų seniūnijose veikiančiomis bendruomenėmis, Priekulės seniūnija, Ievos Simonaitytės gimnazija, Priekulės socialinių paslaugų centru, Gargždų krašto muziejumi, Klaipėdos rajono turizmo informacijos centru, kitais kultūros centrais.
„Priekulės meno ir kultūros centro veikla sėkmingai integruojasi į bendruomenių veiklą. Ši bendradarbystė akivaizdi ir dabar, kai Drevernos bendruomenė inicijavo ir laimėjo Lietuvos mažosios kultūros sostinės projektą. Neatsiejama mūsų bendrystė rengiant tradicinę miesto šventę. Labai svarbu, kad pernai Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo nuspręsta leisti dešimčiai metų centrui valdyti ir naudoti senojo pašto statinį. Jis jau sėkmingai įveiklinamas, įsimintinas renginys „Senojo pašto istorijos“, – džiaugiasi Priekulės seniūnijos seniūnė D. Bliūdžiuvienė.
Kaip patys kultūros vartotojai vertina Priekulės meno ir kultūros centro veiklą? Artimiausias kultūros įstaigų vartotojų pasitenkinimo teikiamomis paslaugomis tyrimas planuojamas 2025 metų lapkričio mėnesį. Šiuo tyrimu bus siekiama išsiaiškinti vartotojų nuomonę apie centro teikiamas paslaugas bei aptarnavimo kokybę. Apibendrinti tyrimo rezultatai padės numatyti jų panaudojimo galimybes centro paslaugoms bei aptarnavimo kokybei gerinti.

Vilija BUTKUVIENĖ
Red. pastaba. Šiuo straipsniu „Bangoje“ pradedamas publikacijų ciklas „Kultūros centrų ataskaitos: realybė ar kūrybiškumo įvaizdis“.

Komentarai

Klaipėdos rajono savivaldybės kultūros tarybos narė, Klaipėdos universiteto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Silva POCYTĖ:
– Priekulės meno ir kultūros centras ir jo veikla neabejotinai per pastaruosius kelerius metus tapo ne tik Priekulės, Klaipėdos rajono kultūros reiškiniu, bet, drąsiai sakant, ir nacionalinės lygos žaidėju, plaukiančiu į tarptautinius vandenis. Praėjusiais metais Kultūros centro tapsmas meno ir Kultūros centru nebuvo dirbtinis, nes prieš 20 metų įkurta mėgėjų teatro studija išaugo į teatralų pripažinimus pelniusį E. Vicherto teatrą ir tapo neatsiejama Meno ir kultūros centro veiklos dalimi. Teatras pateisina E. Vicherto vardą, statydamas šio krašto kūrėjų veikalus ir pasakodamas aktorių lūpomis apie Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto istoriją.
Atkreipčiau dėmesį į jau tradiciniu tampantį Vilhelmo teatrų festivalį, kuris praėjusiais metais vyko Lietuvos kariuomenei priklausančiame Kairių poligone. Festivalio sėkmė – jautrus ir kūrybiškas gamtos, paveldo, istorijos sujungimas įtaigia žodžio raiška ir teatriniais performansais, atspindėjusiais tragišką ir sudėtingą Klaipėdos krašto ir jo žmonių po Antrojo pasaulinio karo likimus. Festivalio vyksmas Kairių poligone – puikus Lietuvos kariuomenės ir priekuliškių bendradarbiavimo pavyzdys, kai kariuomenė ne tik „atvėrė duris“ į poligonui priklausančias pamario erdves festivalio rengėjams ir žiūrovams, tačiau ir drauge su Priekulės MKC darbuotojais prieš festivalį sutvarkė senąsias Šeparijos kaimo kapines. Priekulės miestelio istoriją praėjusiais metais įtaigiai vaizdu, muzika prakalbino projektas „Ženklai“, renginys „Priekulės pašto istorijos“.
Centro renginiai liudija, jog Lietuvos regionuose plėtojama kultūra niekuo nenusileidžia didiesiems miestams, o neretai ir lenkia snobiškumu dvelkiančią tik sostinės kultūros sampratą. Prieš porą metų viena garsi Lietuvos rašytoja Vilniaus knygų mugėje vykusios diskusijos metu arogantiškai vertino regionų kultūros politiką, apgailestaudama, kad finansavimai skiriami įvairiems juostelių pynėjams ir šokėjams, nes geriau būtų tuos pinigus skirti autobusams, vežantiems regionų žmones į didmiesčius mėgautis kultūra ir teatru.
Esu įsitikinusi, kad įmanomas atvirkščias procesas – autobusai galėtų vežti sostinės gyventojus į mūsų rajono kultūros įstaigų, tarp jų ir Priekulės meno ir kultūros centro, renginius ir jie drauge su rašytoja liktų šokiruoti, nes suprastų, kad „juostelių pynėjai“ neretai žengia koja kojon su aukštąja centro kultūra.

—
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus patarėja Jolanta POLEKAUSKIENĖ:
– Priekulės meno ir kultūros centras turi aiškią strateginę kryptį (teatro) ir nuosekliai ją įgyvendina. Teatro žanras Priekulėje, Agluonėnuose, Drevernoje jau yra tapęs reiškiniu, išskiriančiu centrą iš kitų kultūros centrų regione. Centras yra unikalaus etninio Mažosios Lietuvos regiono kultūros saugotojas, puoselėtojas, tradicijų skleidėjas.
Akcentuočiau stiprius vadovės vadybinius gebėjimus, sutelktą ir išlaikomą kompetentingą kūrybiškų žmonių komandą. Didelis dėmesys ir pajėgos skiriamos kultūros projektų rašymui ir lėšų pritraukimui iš kitų fondų. Kultūros tarybos Tolygios kultūrinės raidos programos projektų konkurse centro projektai jau treti metai gauna aukščiausius įvertinimus ir finansavimą. Kūrybiškos vietokūros projektas „Vilhelmo teatrų festivalis“ yra tapęs pavyzdžiu ir vizitine mūsų rajono kortele, reprezentuojančia Mažosios Lietuvos etninį regioną ir mūsų rajoną visoje Lietuvoje.
Bendradarbiaujama su kitais Lietuvos kultūros centrais ir tokiu būdu į Priekulę pritraukiamos tarptautinių projektų programos, kurios leidžia mūsų ir kitų rajonų gyventojams susipažinti su aukščiausios kokybės profesionalaus meno kultūros produktais, sukurtais Lietuvoje ir užsienyje.
Priekulės meno ir kultūros centras yra teikiamų kultūros paslaugų kokybės garantas ir pavyzdys, kaip ugdyti kultūrą ir meną mumyse.