Priekulės Vingio parko terapija
Šeštadienį į sveikos gyvensenos šventę Priekulės Vingio parke traukė priekuliškiai su šeimomis ir pavieniai, jauni ir senjorai. Miestas sulaukė ir daug svečių. Įspūdingame Minijos vingyje visi rado atgaivą, bet labiausiai jo grožį pajuto ir įvertino svečiai.
„Kokį turtą turi priekuliškiai“, – žavėjosi Pirties dienos dalyviai, vaikštinėdami Dvasinės ramybės taku palei sruvenančią Miniją. Šventės organizatoriai daug padirbėjo, kad visai Lietuvai parodytų senojo Vingio parko žavesį. „Kaip sutvarkytas parkas, visur nupjauta žolė“, – stebėjosi žmonės. Organizatoriai neslėpė, kad ruošdamiesi respublikiniam renginiui dirbo iš peties ir iš širdies. „Buvo daug įtampos, išlieta daug energijos, – prisipažino Priekulės kultūros centro direktorė Alanta Zapalskienė. – Stipriai plušėjo mūsų komanda – Loreta, Nijolė, Ernesta, Vytautas…“ Ir prasitarė, kad pati vairavo sunkvežimį ir vežiojo presuotų šiaudų spudulus, kurie atskirų veiklų erdvėse parke tapo „kėdėmis“.
„Ruoštis pradėjome nuo pavasario, nuo akcijos „Darom“, – pridūrė Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė.
Pasak A. Zapalskienės, sunkiausia buvo suskirstyti parką į skirtingų veiklų erdves ir jas užpildyti. Seniūnija tvarkė parką ir dekoracijas. Jį puošti padėjo Priekulės įstaigos ir gyventojai. Ūkininkai dovanojo šiaudų, šieno, akmenų, smėlio. Reikėjo išmonės, išradingumo, kaip papildyti gamtos grožį parke.
Jaukumo teikė paprastos, bet išradingos puošybos detalės. Antai priekuliškio Algio Kielos sumeistrauta medinė povo uodega pridengė seną kelmą. Menininkai Jolanta ir Artūras Rudaičiai sukūrė šiaudines gyvūnų skulptūras. Ir daugiau kūrybiškų detalių akį traukė parke. Galėjai atsigulti į giliausią hamaką ir pasislėpti nuo visų rūpesčių.
Vaikų žaidimų erdvėje atsirado sūpuoklės. „O kad šventė būtų sodresnė, sugalvojome kaime įkurti kaimą“, – šypsojosi A. Zapalskienė. Čia mažieji džiaugėsi perekšle višta su viščiukais, putpelėmis, glostė avis su ėriukais. Mekeno ir raguota ožka, vidurdienį „nugvelbta“ iš šeimininkės panosės – būta nesuplanuotų dalykėlių… Seniūnė pasakojo, kad dviejų mėnesių ožiuką šventei žadėjo paskolinti Ela Špyčienė iš netolimo kaimo. „Ji pasakė, kad šeštadienį nebus namuose – ožiuką paliks pririštą daugiabučio namo kieme. Bet jai nepasisekė pagauti ir pririšti. Seniūnijos vyrai atvyko ir, pamatę baltą ožkelę, išsivežė. Bet ji buvo ne Elos, o šios kaimynės, kuri matė, kaip nesiklausę vyrai išsitempė jos augintinę, bet nutylėjo“, – šypsojosi D. Bliūdžiuvienė.
Renginio sumanytojai pasistengė, kad būdami gamtoje žmonės klausytųsi paukštelių čiulbėjimo, o ne trankios muzikos. Ir gaivinosi ne alumi, o gardžia gira.
D. Bliūdžiuvienė su dėkingumu kalbėjo apie savanorius, kurie didžiausi pagalbininkai visuose renginiuose.
„Argi mes vieni viską padarytume?‘ – retoriškai ištarė ji.
Plačiau apie Pirties dieną skaitykite šeštadienio „Bangoje“.
