Priekuliškio kunigo eilėse – mini pamokslai

Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kanauninkas Viktoras Ačas, socialiniuose tinkluose paskelbęs savo eilėraščius, nesitikėjo sulaukti tiek patiktukų ir komentarų. „Radau būdą per poeziją kalbėtis su žmonėmis – tai mini pamokslai. Man svarbu, kad žinios pasiektų žmones“, – atskleidė kanauninkas.

„Eilės gimsta spontaniškai – ramybėje sėdint kyla pajautimas, kurį užrašau mobiliajame telefone, įkeliu į savo feisbuko paskyrą, ir viskas. Žmonėms patinka, jie rašo patiktukus, komentarus, teiraujasi, kodėl pradėjau rašyti ir skelbti“, – šypsojosi kanauninkas Viktoras. Jis žinojo apie savo gebėjimus eiliuoti: mokykloje dešimtokas parašė pirmąjį eilėraštį, kurį pagyrė lituanistė. Studijuodamas kunigų seminarijoje irgi buvo parašęs eilių, bet vėliau nebekūrė. Anų eilėraščių neišsaugojo, neturi rankraščių ir dabar.
Kan. V. Ačas nesitikėjo, kad taip „užkabins“ jo eilės. „Anksčiau rašiau pamąstymus proza, bet ji žmonių taip neuždega – nemėgsta skaityti ilgų tekstų, nesulaukiau daug komentarų, – kalbėjo kanauninkas. – Smagu, kad atradau kalbėjimo būdą per poeziją. Ateina žmonės į bažnyčią – viešumoje kalbu, bet nežinau, ar tai juos paliečia. Norėjau tuos pačius dalykus, kuriuos dėstau per pamokslą, pasakyti eilėraščiu – savo mintis supoetinu, eiliuota forma pateikiu. Tai mano pomėgis, prasmingas laisvalaikio praleidimo būdas.“ Kanauninkas V. Ačas socialiniuose tinkluose su žmonėmis bendrauja paprastai, kasdieniškai – eilėraščiais. Pasak jo, ir kiti dvasininkai turi savo pomėgių, antai kunigas Karolis Petravičius tapo, kuria muziką – su žmonėmis kalbasi per šią prizmę. „Svarbu, kad kunigas atranda būdą, kaip užkalbinti šiandieninį žmogų. Aš pabandžiau eksperimentuoti – kurti poeziją. Dabar tai žmonėms patinka, o jei nebesidomės – neberašysiu“, – šypsojosi kanauninkas.

Kas kunigą įkvėpė poetiniam eksperimentui?
Jis prisiminė, kaip šią vasarą grįždamas iš tėviškės Šilalės rajone, Priekulėje, ties Vynerio tiltu, išvydo didelį spiečių lašalų (pamariui būdingų vabzdžių), šokančių vestuvių šokį. „Šis vabzdys gyvena tik tris dienas, niekuo nesimaitina ir numiršta. Jau buvo daug prikritusių. Tą nepaprastą vaizdą nufilmavau ir įkėliau į feisbuką. Pasirodė komentarai, klausimai, kodėl taip greitai lašalai juda, trumpai gyvena? Man dingtelėjo mintis, kad daug laidotuvių tuo metu buvo. Susipynė mintys, susirimavo eilės – norėdamas kitoniškai atsakyti parašiau eilėraštį „Lašalas skuba gyventi“. Žmonės susidomėjo, kur mano kitos eilės?“ – atskleidė kan. V. Ačas. Supratęs, kad sudomino feisbuko draugus – daug patiktukų, komentarų sulaukė, pradėjo, anot autoriaus, atsargiai kelti savo eilėraščius. „Supratau, kad tai patraukiantis būdas kalbėtis su žmonėmis. Vieniems vienas eilėraštis artimas, kitiems kitas – tai matau iš patiktukų, – kalbėjo kanauninkas, džiaugdamasis radęs būdą kalbėtis per poeziją. – Nežinau, ar tai ilgai darysiu – matysiu, kaip patiks žmonėms. Man svarbu, kad juos pasiektų žinios.“ Kan. V. Ačas, sueiliavęs apie 30 eilėraščių, negalvoja apie savo poezijos knygą. „Nebent ateityje sugalvočiau išleisti, kad turėčiau žmonėms ką padovanoti“, – šyptelėjo jis.

VERTAS/A ESI…
Žmogau, esi pateptas būti kūrinijos karaliumi,
Tau skirta spindėti visatos centre,
Žengt per laikus plačiuose horizontuose,
Apsisiautus puošnia nemarumo skraiste. 

Tau suteiktas grynas dieviškumo orumas,
Nuo tavęs nuplėšta vergystės dalia,
Ant tavo rankos pirštų galios antspaudas,
Kad valdytum pasaulį Dievo dvasia.

Tu pažymėtas…
Tavo širdy apsti gyvenimu ugninga jėga,
Tau maistas nuo gausaus angelų stalo,
Kad iš lūpų sklistų gyva oro gūsio gaiva. 

Tu toks vienas, autentiškas… Išskirtinis – 
Kūrėjas, degąs savito kelio aistra,
Nevalia Tau gyvent kito karaliaus gyvenimo,
Kad savęs neišduotum – netaptum kopija menka. 

Girių karaliui būdinga kitą nustelbti,
Žvėrių karaliui būti grobuoniu plėšriu,
Jūrų karaliui riedėti ryklio karieta,
O žmogui karaliui eit kryžiaus keliu.

(V. Ačas)

—
Virginija LAPIENĖ