Priekuliškiui pynimas iš vytelių – gyvenimo variklis

Priekuliškiai pažįsta miestelėną pynėją Stasį Šimkų, kuris atšilus orams pradeda senojo amato sezoną. „Nieko neveikimas – gyvenimo trumpinimas“, – įsitikinęs pašnekovas, judantis neįgaliojo vežimėliu, bet nesiskiriantis su pynimu iš vytelių.
Priekulės centre, kieme priešais savo būsto langus, atėjus pavasariui S. Šimkus ima į rankas vyteles ir netrukus išsirikiuoja pinti krepšiai bulvėms ar obuoliams sudėti ir net didelio skersmens bedugnės pintinės, skirtos gėlėms ar kitiems augalams sodinti – gražu, patogu ir funkcionalu. Pastarosios puošia ne tik šios seniūnijos gyventojų sodybų aplinką. Daug priekuliškio pintų daiktų iškeliauja į kaimyninius rajonus.
Pirkėjų netrūksta. Po kelerių metų jie vėl sugrįžta, norėdami pakeisti sutrūnijusius pintus aplinkos interjero elementus. Pynėją atranda ir nauji klientai. „Pamato kažką naujo pas kaimyną ir nori tokį pat daiktą įsigyti“, – šypsojosi Stasys.
Savo pintus daiktus jis dažniausia veža parduoti į Dituvos turgų, bet dalyvauja ir mugėse. Iš vytelių pinti krepšiai, aplinkos interjero elementai kainuoja nuo 8 iki 25 eurų. Pasak pynėjo, menkas iš to uždarbis – viską atskaičius, nedaug telieka.
S. Šimkus pynimo moko vaikus, jaunimą. „Kintuose ankstesniais metais dirbau su užsieniečiais studentais – graikais, lenkais, vokiečiais, kurie tarptautinėje stovykloje susipažino su senaisiais amatais, tarp jų ir pynimu iš vytelių, – atskleidė pašnekovas. – Yra tuo besidominčių – iš karto pastebi, kas į tai linkęs. Gal vėliau kai kas ir pradės pinti.“
S. Šimkus prisiminė, kad vaikystėje, prireikus mokykloje pristatyti kažkokį savo padarytą darbelį, sumanė nupinti krepšį, kaip darė jo giminaitis. Išardė seną pintinę, atidžiai apžiūrėjo, kaip ši padaryta, ir sėkmingai nupynė. Vėliau pynė krepšius iš vielos – šie pravertė buityje.
Baigęs agronomijos mokslą, Stasys dirbo ūkyje. Prie senojo amato sugrįžo, kai po nelaimės sukaustė negalia. Iš pradžių judėjo su ramentais, bet pastaraisiais metais sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Vyras prasitarė, kad jėgų mažėja, rankos nebe tokios miklios. O juk reikia važiuoti prisipjauti vytelių, jas paruošti – žilvičių sunku rasti, nes juos vasarą išpjauna biokurui. „Vienas nieko nepadaryčiau – turiu pagalbininkų, – atskleidė Stasys. – Negaliu sėdėti ir nieko neveikdamas žiūrėti pro langą – tai būtų gyvenimo trumpinimas.“
Virginija LAPIENĖ