Prieš žiniasklaidą – „batiuškos“ metodais
Sužinoję, kad mūsų neprognozuojamų prokurorų pavedimu neprognozuojama Specialiųjų tyrimų tarnyba puolė žiniasklaidos atstovus neva už slaptos informacijos paviešinimą, pakraupome. Juk tokia lemtis kiekvieną, niekuo teisėsaugai nenusikaltusį, gali ištikti. Kas mūsų laukia vadinamoje demokratinėje valstybėje?
Pasirodo, kad daugiareikšmis žodis „nutekinti“ (nutekinti detalę, nutekinti skysčius, nutekinti dukterį) virto nusikalstamos veikos sinonimu ir pastaruoju metu – vienu iš dažnų tyrimo objektų. Juk ieškoma ne tų, kurie galimai pagrobė milijonus, ėmė kyšius, neteisėtai užvaldė turtus, šantažavo ir kt., o tų, kurie galėjo „nutekinti“ (ne aukščiau išdėstytomis prasmėmis) informaciją apie tai. Kai gerai pamąstai, atrodo, kad tokie puolimai yra kam nors naudingi – gal pačiam nusikaltimui užmaskuoti, gal kokiam nors nelemtam ar neteisėtam veiksmui užgožti.
Prisiminkime Kašpirovskį su jo „pašventintu“ vandeniu Maskvoje prieš TSRS užgriūvant didžiajam pertvarkų uraganui. Milijonai, pasidėję šalia stiklainius su vandeniu, nepaisydami jokių permainų ženklų, laukė valandos su didžiuoju „magu“. Ne kitaip ir pas mus. Juk bankrutavus „Snorui“ didžiausias dėmesys buvo skirtas ne jo turto apsaugai, o svarstymams, kiek kainuoja samdyti administratoriai ir kas nutekino žinią apie artėjantį bankrotą. Paaiškėjo, jog apkaltinti niekuo dėti žmonės, tad dabar valstybė (žinia, iš mūsų kišenių) jiems atlygina padarytą žalą. Turėdami ne vieną tokią patirtį, dairomės, kas ir ką mums rengia po žiniasklaidos puolimo skraiste. Ir kokie šio puolimo tikslai. Juk kiekvienas laikraštį skaitantis ir televizijos žinių besiklausantis gyventojas savo akimis regėjo ir savo ausimis girdėjo, jog tą vadinamą slaptą (gal ten ir buvo grifas „slapta“) informaciją paskelbė net pati Prezidentė, teigdama, kad prieš ją buvo ir bus rengiamos informacinės atakos, o Premjeras vėl visai Lietuvai pranešė matęs „slaptąjį“ dokumentą, tik jame nieko slapto nepastebėjęs. „Tokių dažnai gauname“, – pridėjo. Tad kodėl STT įsiveržė į BNS žurnalistės namus, kratė juos, pasiėmė kompiuterių laikmenas, galų gale ir žurnalistus tempėsi apklausai, o po kiek laiko dar ir garažą išvertė. Nesuprantamiausia šioje abrakadabroje tai, kad žiniasklaidos atstovo jokiu būdu negalima kaltinti informacijos „nutekinimu“. Nebent jis būtų nuėjęs į slaptas įstaigas, išlaužęs seifus ir tą informaciją pagrobęs. Taip nebuvo, tad žurnalistui, gavusiam informaciją kitokiu būdu, beliko tik atlikti savo pareigą – paskelbti ją visuomenei. Tai ir buvo padaryta. Žinia, pareigūnai, Dievas žino, kieno siųsti, nuėjo lengviausiu keliu – pergąsdino žurnalistę iki sveikatos sutrikdymo ir jos vaikus, norėdami išpešti žinią, kaip ta informacija jos rankose atsidūrė. Gal jie nežinojo, o gal nepaisė Visuomenės informacijos priemonių įstatymo bei Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, leidžiančių informacijos gavėjui neatskleisti gavimo šaltinio, nebent žinia grėstų kieno nors gyvybei ar valstybės saugumui. Garbė draskomiems žurnalistams, jie to nepadarė. Linkime jiems stiprybės.
Džiugu, kad turime tvirtą žiniasklaidos broliją – Lietuvos žurnalistų sąjungą bei Nacionalinę rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociaciją, kuri, tikiuosi, su visuomenės pagalba apgins ir sustiprins vis dar trapią demokratiją mūsų Lietuvėlėje.
