Princėpėnis klausėms
Osvalda GĖRTI portigrāpėjė: M. Pabriežienės eilieraštiu īr ėr Klaipiedas rajuona savivaldībės Juona Lonkoti viešuosės bibliuotekas kontik išlēstuo rajuona kūrieju poēzėjės rinktėnie vākams PA-Si-KA-Ti-SKAi-Ti-Nė-Ji-Mai.
Rieplėniedams po ōpės brāsta,
Viežīs rāda sopōvosi rousta.
Mėslės pradiejė spėitliu lakstītė:
Rēk pradietė čia tėlta statītė.
Kad ėr pats geriausis plans kartas būn,
Bet ōpės bieg vondou, ėr vėskas griūn.
„Ne vėina čia darbs, – ons sosėmāstė, –
Rēks daugiau pagalbėninku rāstė.“
Atskrėdosi mosės iemė zīztė:
„Vo kam pagales čia tėlta grīstė?
Čia nerēk plītu, ni juoki mūra,
Pamėslinkem aplink ažūra.
Ė lėngvus, plāstėšks, sakau, kāp tinklus,
Bus ė apsauga, ė nu paukštiu ginklus.“
Jodėn viežīs ī šuonus ūsa:
„Ne, musītė, patariejo nabūsi.“
Čia pat kieblėna dramblīs pro šāl.
Vo šėts, kas tėlta statītė gal.
Čia do vėinamė: traktuorius ėr krans,
Ka jau pastatīs, nebnuplaus ni tvans.
„Tēp ė tēp, – iemė dramblīs dudentė, –
Rēkies pōsė mėška atgabentė,
Rēkies akmėnu, cėmėnta, muoli…“
Klausītėis viežiou neblėka nuora:
„Jau tuoks statībėninks atsėrāda,
Rēkietu statītė na tėlta, vo estakāda.“
Čia pasėklausės asėls priējė
Ėr nuomuonė kāp raštu išdiejė:
„Teks princėpėni klausėma keltė,
Tik nenuoriu tims dornems īgeltė.
Gėrdiejau, nieks nesvarstė išsamē,
A čia tėlts būs skersa, ar išėlga.“
Viežīs kāp išvėrts parauduonāva,
Dar gera, kad infarkta negāva.
Nesidīvik, žmuogau, iš paprastu gīvūnu,
Dar dornesniu sprėndėmu šėndėin Seimė būna.
Marija Pabriežienė, vėina iš Gargždu kūrieju, kėlosi iš Skouda rajuona, jaunīstie žemaitėška narāšė. Šnekietė, sāka, īr vėina, o išgautė rima, rašont žemaitėška, jau kėta. Baise kritėška sāva kūrība vertėnonti Marija nesenē išvertė ī žemaitiu kalba ėr pasakietė.
