Psichikos sveikatos centre – jubiliejų virtinė
Gydytoja psichiatrė N. Guogienė (sėdi) ir slaugytoja D. Žvirzdinienė pastebi, kad daug ateinančių pacientų jau būna pasidomėję internete, net patys sau nusistato diagnozes. Dalis jų pasitvirtina.
Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centras pavasarį pasitiko jubiliejų virtine. Asmeninius jubiliejus atšventusios gydytoja psichiatrė Nijolė Guogienė (55 m.) ir slaugytoja Danutė Žvirzdinienė (60 m.) minėjo ir bendrą sukaktį – kartu dirba jau 30 metų. Šia proga kalbėjomės apie jų kasdienį darbą ir gebėjimą puoselėti kolegiškus santykius.
Neapsiriboja tablečių skyrimu
– Ar po 30 bendro darbo metų likote tik bendradarbėmis, ar ir draugėmis?
N. Guogienė: „Santykis buvo ir išliko geras. Kai pradėjome dirbti, abi buvome jaunos, labai stengėmės visiems padėti, sutapo mūsų temperamentai, tad jokių pykčių nėra buvę. Esame ir kolegės, ir draugės. Kitaip neįmanoma. Darbas turi tekėti savo vaga, gyvenimas – taip pat. Juk per tą laiką abi susilaukėme ir vaikų, ir anūkų. Dabar mano dukrai Monikai jau 31 m., sūnui Simonui – 30 m., jis padovanojo jau du anūkus. Danutės dukrai Kristinai taip pat 30 m., jau turi ir anūkėlę.“
D. Žvirzdinienė: „Gydytoja nuo pat darbo pradžios buvo labai rami, taktiška, korektiška – būtent tokia ir išliko. Jai galiu papasakoti savo asmeninius išgyvenimus, džiaugsmus ir rūpesčius. Pasitikėjimas labai džiugina, šią savybę vertinu ir branginu. Per 30 bendro darbo metų charakteriai nepasikeitė, galbūt tik požiūris: labiau subrendome, į viską galime pažvelgti kitomis akimis.“
N. Guogienė: „Supanašėjo požiūris į gyvenimą. Atsirado bendras profesinis suvokimas, kaip žmogaus vaikystė, santykiai su tėvais, patirti išgyvenimai lemia jo asmenybės formavimąsi, kokie sunkumai susargdina žmogų. Po to aiškinamės, kas jam gali padėti. Kartu su Danute ir pasitariam. Juk gydymas neapsiriboja tik tablečių skyrimu.“
Gydosi ir priklausomybės ligas
– Psichikos sveikatos centre lankosi daug pacientų? Kokiomis problemomis skundžiasi dažniausiai?
N. Guogienė: „Ateina pakankamai. Didžioji dauguma dėl depresinių, stresinių, miego sutrikimų, kita dalis – dėl mąstymo, suvokimo negalavimų. Tai būtų psichozinio registro sutrikimai, kurie sąlygoja žmogaus kaip asmenybės socialinę desadaptaciją, tuomet būtinas intensyvus gydymas stacionare. Dar viena pacientų grupė, kuri padidėjo pastaraisiais metais, tai ateinantieji gydytis dėl priklausomybės alkoholiui. Anksčiau tai būdavo retenybė. Manau, kad žmonių nuostatą gydytis priklausomybės ligas skatina ir žiniasklaida.“
– Ar žmonės iš tiesų išmoko rūpintis ne tik fiziniu kūnu, bet ir dvasine būsena?
N. Guogienė: „Ne, tam dar trūksta brandos. Retas nori su savimi dirbti. Pagalvokime, kokie mes keliuose, parduotuvėje, viešajame transporte? Nuo susiformavusios asmenybės brandos priklauso atsakas į įvairias stresines situacijas. Būna, kad jauni žmonės nuo streso pradeda jausti tam tikrus kūno negalavimus: galvos skausmus, širdies ritmo, kvėpavimo, virškinimo sistemos sutrikimus. Atlikus išsamius laboratoriniais tyrimus paaiškėja, kad nėra jokios somatinės patologijos. Pacientas yra nukreipiamas pas gydytoją psichiatrą. Mes dažniausiai nustatome autonominės nervų sistemos disfunkciją, panikos priepuolius, depresinius sutrikimus. Depresijos yra įvairių formų: depresijos su skausmais, panikos priepuoliais ar apatinės depresijos, kai žmogus negali nei mąstyti, nei judėti, nei valgyti, nei miegoti. Gali būti ir bipolinės depresijos, kai pakilias būsenas keičia apatija. Jei reikia, atliekame psichologinius testus. Viskas daroma tam, kad būtų nustatyta kuo tikslesnė diagnozė.“
Vyrai rašo laiškus
– Šiame kabinete žmonės greitai atsiveria, ar reikia daug pastangų, jog pasipasakotų apie psichinius sutrikimus?
D. Žvirzdinienė: „Mano pareiga, kad pas gydytoją atėjęs pacientas jaustųsi saugiai ir drąsiai. Kol apsipranta parodome jam dėmesį, kad jį bet kuriuo atveju palaikome. Tačiau jei vis dėlto matyti, kad žmogus jaučiasi nejaukiai, išeinu ir palieku tik su gydytoja.“
N. Guogienė: „Būtų galima išskirti kelias grupes pacientų. Moterys turi aukštesnį emocinį intelektą ir jų verbalinė dalis yra geriau išvystyta. Dailiosios lyties atstovės labai vaizdžiai papasakoja savo problemas. Man šiuo atveju lengviau. Vyrus prakalbinti sudėtingiau. Kartais atėję čia jie nesugeba nieko pasakyti. Tada aš kalbu už pacientą ir jis tai arba patvirtina, arba paneigia. Kraštutiniais atvejais, kai matau, kad negebėsiu kalbėti už pacientą, paprašau, kad kitą kartą atneštų man laišką: parašytų, ką jaučia namuose, gatvėje, darbe – bet kur ir įvardytų, kokios pagalbos norėtų.
Vieno paciento vizitas paprastai trunka pusvalandį. Jei lankosi pirmą kartą, būna, kad kalbamės ir ilgiau, apie 45 min.“
– Ar gebate pamiršti ligonių problemas namuose?
N. Guogienė: „Reikia stengtis. Kitaip būtų neįmanoma suteikti pagalbą vis kitam pacientui. Per tiek metų išmokau atsiriboti.“
Vaikystės svajonės
– Ar visada svajojote apie darbą sveikatos priežiūros įstaigoje?
N. Guogienė: „Taip, nuo vaikystės norėjau būti gydytoja, tačiau konkrečią sritį pasirinkau tik mokslų pabaigoje.“
D. Žvirzdinienė: „Atsimenu, kaip mama žadindavo rytais, kai reikėdavo keltis ir skubėti į mokyklą. Sakydavo: „Kelkis, daktare“. Jau tada žinojau, ko noriu. Vėliau supratau, kad tapti gydytoja ne taip jau paprasta, tad esu slaugytoja.“
– Visai neseniai abi atšventėte ir asmenines sukaktis. Ar paminėjote apvalius gimtadienius?
D. Žvirzdinienė: „Šeima padarė šventę tėviškėje, man nežinant. Susirinko artimieji su šeimomis, net mažoji anūkėlė atvyko.“
N. Guogienė: „Aš gimtadienių nesureikšminu. Kolektyve simboliškai paminėjome, aptarėme praėjusius metus, svarstėme ateities planus. Mūsų kolektyvas labai darnus – kitaip ir negalėtų būti, dirbant tokioje srityje.“
