• 18 rugpjūčio, 2022
|

Rajono Metų mokytojai prestižą matuoja ne kalbomis, o darbais

Tarptautinės mokytojų dienos proga Klaipėdos rajono savivaldybė nuo 2016 metų tęsia tradiciją apdovanoti ir premijomis (po 1 000 Eur) paskatinti tris rajono pedagogus už profesinę veiklą, kūrybines iniciatyvas ir lyderystę. Šiais metais premija pavadinta a. a. Gargždų miesto garbės pilietės, Rygos lietuvių vidurinės mokyklos įkūrėjos ir buvusios ilgametės direktorės Bronislavos Aldonos Gedvilaitės-Treijos vardu.

Metų mokytojo titulus nuspręsta suteikti Gargždų „Minijos“ progimnazijos anglų kalbos mokytojai metodininkei Stefanijai Piaulokienei, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos fizikos mokytojui metodininkui Romanui Rimkevičiui, Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos choreografijos mokytojai metodininkei Vaidai Zacharevičienei. Pedagogai „Bangai“ sutartinai teigė, kad tai įvertinimas ne tik jiems, bet ir švietimo įstaigoms, kuriose dirba.


Tarptautinės mokytojų dienos proga Gargždų „Minijos“ progimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė S. Piaulokienė linki sau ir kolegoms drąsos: „Drąsos mylėti save, būti savimi, gyventi dabar. Drąsos pasakyti „Ne“, kai tau lipa ant galvos. Keiskimės, stiprėkime, priimkime iššūkius, siekime asmeninio augimo. Būkime optimistai – bet kokioje situacijoje matykime geriausią.“

Amerikietiškų kalnelių kasdienybė

Gargždų „Minijos“ progimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė S. Piaulokienė mokykloje dirba jau 36 metus. „Tai lyg važinėjimasis amerikietiškais kalneliais – kyli ir leidiesi, nuolatiniai palydovai – jaudulys, nerimas, baimė, kvapą gniaužiantis palengvėjimas ir džiaugsmas, kai tavo mokiniai puikiai pasirodo rajoniniame, respublikiniame konkurse ar tarptautinėse mokinių patyriminės veiklos konferencijose, kai tarptautinių mainų programos metu mokiniai sklandžiai dėlioja mintis bendraudami anglų kalba su savo bendraamžiais iš kitų Europos šalių. Taip, už to slypi didelis mokytojos paruošiamasis darbas, kartu ir galimybė pačiam tobulėti bei dalintis profesine patirtimi su kolegomis“, – neabejoja S. Piaulokienė.

Kaip pagrindinį profesijos privalumą pašnekovė išskiria nuolatinį mokymąsi: „Skaitmeninė visuomenė, mobilusis mokymasis, skaitmeninis raštingumas, nauji gebėjimai, naujas ugdymo turinys – galimybė tai įgyvendinti, taikyti ir naudoti teikia didelę naudą. Nori nenori esi „ant bangos“.“ Kaip trūkumą ji įvardija spraudimą į rėmus, apribojimą dogmomis ir nesibaigiančia popierizmo rutina. „Ta atsakomybės ir pareigų našta gniuždo tave kaip asmenybę – kiek besistengtume, niekada nėra pabaigos“, – atvirai kalba didžiulę patirtį turinti pedagogė S. Piaulokienė.

Jos nuomone, premijos pavadinimas kraštietės B. A. Gedvilaitės-Treijos vardu yra simbolinis. „Tai pagarba mokytojo profesijai, atsidavimui, žmogiškumui. Pavadinimą pasiūlė jauniausias Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys Vytautas Butkus. Tai liudija, kiek daug jaunam žmogui reiškia mokytojas“, – svarstė Metų mokytoja.

Sistema perkrauta

Dabartinė švietimo sistema, anot S. Piaulokienės, yra tiesiog perkrauta. Dominuoja žinių perteikimo, jų gausinimo principas. „Mes turime dirbti su mažesnėmis mokinių grupėmis, turėti mokytojų pagalbininkų, o ne moteriškių, sėdinčių klasės gale ir referuojančių kaimynei apie „darbą tik pusę dienos“. Nusipelnome turėti rekreacijos kambarį, „Smart“ lentas kiekvienoje klasėje, tiek „Dell“, „Lenovo“ ar „Asus“ kompiuterių kiekvienoje klasėje, kiek ir mokinių. Rugsėjo 1-ąją apdovanočiau visus mokytojus reikalingiausių darbui priemonių paketu. Žinote, yra profesijų, kurių atstovai kaip darbo priemonę gauna automobilį. Bet mūsų profesija dar neprestižinė, tai pakaktų nors rašiklių ir popieriaus“, – apie švietimo opas drąsiai kalba anglų kalbos pedagogė. Jos nuomone, klaiku, kai 21 amžiaus mokykloje tenka skaičiuoti centus už spalvotą spausdinimą. „Valstybė neturi lėšų tinkamai pagal poreikį aprūpinti mokyklų, bet turi lėšų nemokamai pavalgydinti pirmų ir antrų klasių mokinius? Galbūt taip geriname šalies statistinius rodiklius skurdo/atskirties mažinimo programoje?“ – retorinius klausimus kėlė ji.

Pedagogų profesijos prestižas, kurio taip garsiai siekia valstybė, S. Piaulokienės įsitikinimu, kol kas tušti žodžiai, neparemti veiksmais: „Tų pačių lėšų perskirstymas į kitas eilutes vargu ar pakels mokytojo ūpą darbuotis „vardan tos Lietuvos“. Jau antri metai teikiame siūlymus dėl etatinio darbo apmokėjimo koregavimo – ir tyla.“ Ji siūlo rajono Savivaldybei susikurti savo rajono mokytojų skatinimo programą. „90 proc. rajono mokytojų yra nusipelnę Metų mokytojų nominacijos už kantrybę, atsidavimą profesijai. Pamatykime mokytoją dažniau, ne tik per Mokytojo dieną“, – ragina pašnekovė.

Prilygino hipotezei

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos fizikos mokytojas metodininkas R. Rimkevičius sako mokytoju pradėjęs dirbti dar praėjusiame tūkstantmetyje – 1998 metais, baigęs tuo metu naujai įsikūrusį ir progresyvų Šiaulių universitetą. Labiausiai jis didžiuojasi savo mokiniais ir jų pasiekimais. Tai visada dalelytė sėkmės, didelė dalis talento, bet tuo pat metu didžiulis darbas ir begalinė kantrybė, užsibrėžto tikslo siekimas, kuris veda į aukštumas, formuoja žmogaus charakterį, ugdo asmenybę.

Mokytojo darbo privalumas, anot jo, – galimybė būti su jaunais žmonėmis, suprasti jaunimą ir tarsi sulėtinti laiką, tai ir įsipareigojimas nuolat ieškoti, domėtis naujovėmis, tobulėti: „Juk kaip kūrinyje „Alisa stebuklų šalyje“ sakė vienas personažas – net norint stovėti vietoje reikia nuolat bėgti į priekį. Tai atsakomybės jausmas, nes kiekvienas klasėje sėdintis mokinys yra mažas pasaulis, kuris yra unikalus ir trapus. Smagu žinoti, kad kasdien prieš tave žmonės, kurie kažkuo taps, ir būti to tapsmo dalimi. Kiekvienas mokinys, kiekviena pamoka yra hipotezė, kurią tikrini veikdamas ir tik po keleto metų gali vertinti gautus rezultatus.“ O didžiausias profesijos trūkumas – laiko stygius. „Didėjant darbo krūviui, deja, dažnai nebesuspėjame įsigilinti, kiek galbūt reikėtų, pasirengti, kaip norėtųsi, išpildyti, kaip įsivaizduojame. Trūksta šiuolaikinių mokymo priemonių, vadovėlių, uždavinynų. Tiesiog nėra, kas juos parengia. Visi yra įtraukti į kasdieninių veiklų sūkurį ir nėra laiko pasižiūrėti į tolimesnę ateitį“, – švietimo problemas skleidžia Metų mokytojas R. Rimkevičius.


„Banaliai, bet palinkėčiau pasikeitusio visuomenės požiūrio į mokytoją, kad būtų ne deklaruojamas mokytojo profesijos prestižas, o jis įgautų kažkokį realų pagrindą. Apmaudu, kai kalbant apie švietimo krizę dažniausiai akcentuojama tik būtinybė pritraukti jaunimą, pamirštant, kad šiuo metu sistema laikosi ant dabar dirbančiųjų pečių. Tad linkiu nedeklaratyvios pagarbos mokytojo profesijai“, – teigia Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos fizikos mokytojas metodininkas R. Rimkevičius.

Kartų properša

Metų mokytojo apdovanojimo jis per daug nesureikšmina. Tačiau, žinoma, visada malonu būti pastebėtam. Paklaustas, koks turėtų būti idealus mokytojas, atsako: „Gal Jėzus Kristus, Buda, Konfucijus, Sokratas ar kažkas panašaus, bet… idealių ir tobulų turbūt nebūna, nes esame tik žmonės. Kaip nėra algoritmo, kaip užauginti genijų, taip turbūt nėra ir idealaus mokytojo kriterijų. Esu girdėjęs apibūdinimą, kad „drovus – ne mokinys, o ūmus – ne mokytojas, nes drovus nepaklaus, o ūmus neturės kantrybės paaiškinti.“ Tad mokytojas turėtų būti nuoseklus ir nesikarščiuojantis žmogus, kuris padeda išsikelti klausimus, tikslus ir uždavinius, o po to padeda ieškoti atsakymų ir sprendinių. Paskui žmogus pradeda pats kelti sau klausimus ir susirasti atsakymus.“

Labiausiai, anot R. Rimkevičiaus, šiuolaikiniams mokiniams trūksta taip pat laiko, gyvenimas lekia į priekį septynmyliais žingsniais. Stinga ir kantrybės užbaigti pradėtą veiklą, susidūrus su pirmaisiais sunkumais. „O labiausiai jiems trūksta… mokytojų. Ypač jaunų, kurie būtų tarpinė grandis tarp tėvų kartos ir jų (mokinių). Pasaulis juk taip keičiasi, jis tampa 3D, 5G, yra matuojamas terabaitais ir nanometrais, o šalies mokytojų amžiaus vidurkis apie 53 metus… Mokiniai pirmiausia yra paaugliai, jie tokie pat smalsūs, kaip ir tūkstančiai kartų prieš juos. Tačiau jų paauglystė yra pasaulyje, kuriame daugelis suaugusiųjų (tėvų ir mokytojų) turi per mažai žinių ir kompetencijų būti įdomūs ir reikalingi, gebėti atsakyti į kylančius klausimus. O kai nėra, kas atsako į aktualius klausimus, tai ir klausti nėra prasmės. Atsiranda properša tarp kartų, kuri lemia etinius, etninius, kultūrinius, vertybinius ir įvairius kitokius praradimus. Tai yra duobė, kuri vykdant neatsakingą švietimo politiką buvo iškasta ne per metus ir iš kurios dabar tik ieškoma būdų išlipti. Bet juk nuo to dabartiniams mokiniams ne lengviau, nes dabartis yra jų realybė ir jiems menka paguoda iš politikų kalbų, kaip švietimas galėtų ar turėtų keistis po dešimties ar daugiau metų“, – įsitikinęs talentingas fizikos pedagogas.

Jis dirba ir Klaipėdos licėjuje, privačioje mokykloje daugiau motyvuotų mokinių, galima daugiau dėmesio skirti konkrečiam mokiniui, jo individualumui, tačiau, anot jo, „Vaivorykštėje“ taip pat daug talentingų gimnazistų.

Karantinas atskleidė nepažintą pusę

Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos choreografijos mokytoja metodininkė V. Zacharevičienė šokio pedagoge vaikų globos namuose pradėjo dirbti būdama antro kurso studente nuo 2002 m. Vėliau gavo pasiūlymą dirbti „Kranto“ vidurinėje mokykloje, tad joje dirba iki šiol. „Niekada neturėjau idealių šokėjos kūno proporcijų, bet visada žinojau, kad noriu būti ne atlikėja, o kūrėja. Vienu iš didžiausių pasiekimų įvardinčiau tai, kad mano kolektyve visada yra daug šokančių vaikinų, o juos prikalbinti labai sunku. Smagu, kad pandemijos metu mano viltis neužgeso ir taip gimė virtuali šokio priemonė „Šokio vingrybės virtualioje erdvėje“, – pasakoja pašnekovė.

Anot jos, per pandemiją mokiniai pasiilgo bendravimo, kontakto, o jai, kaip šokių atstovei, tai buvo puikus metas priartėti prie mokinių, padėti jiems pozityviai išgyventi tą laikotarpį, praskaidrinti jų kasdienybę. „Per pandemiją pažinau mokinių laisvąją, mažiau matomą pusę, nes mokykloje daugumą jų mačiau susikausčiusius ir uždarus. Ši patirtis šiandien leidžia toliau kurti gerus tarpusavio ryšius, kurie tikrai peraugs į gražius darbus, renginius“, – neabejoja V. Zacharevičienė.

Anot jos, sukurti šokio kompoziciją nėra sunku, palyginti su tuo, ką po to tenka daryti: „karpyti“ muziką, kurti kostiumą, ieškoti medžiagų, siuvėjų, o kad būtų pigiau, dažnai tenka ir pačiai sėsti prie siuvimo mašinos. Ir tai kartojasi su kiekvienu naujai sukurtu šokiu. Šiuo atžvilgiu choreografija yra nedėkinga specialybė, nes kiekvienas šokis reikalauja savito kostiumo.


„Visada galvodavau, kad tokie apdovanojimai mane galėtų pasiekti tik po mirties, kad tokie įvertinimai gali būti skiriami tik matematikams, lituanistams, fizikams… bet tikrai ne meno, o juo labiau šokių atstovui. Vilčių niekada nedėjau ir nesvajojau. Visus tuos metus tiesiog dirbau iš širdies, savęs netaupydama, nes man šokis yra ne tik įgyta profesija, darbas, bet ir didžioji mano aistra“, – atvirai sako „Kranto“ pagrindinės mokyklos choreografijos mokytoja metodininkė V. Zacharevičienė.

Motyvuoja už pastangas

Anot V. Zacharevičienės, mokiniai tiki tokiu mokytoju, kuris nuolat mokosi, nebijo kaitos, taiko įvairias strategijas, metodikas, yra bendraujantis, kūrybiškas. Gera nuotaika ir pozityvumas kaip bumerangas grįžta atgal. Šiuolaikiniams vaikams nepatinka monotonija ir nuobodulys pamokoje, todėl didžiausias tikslas – organizuoti pamoką taip, kad kiekvienas vaikas patirtų sėkmę, kiekvienam pamokoje būtų įdomu.

„Mokinius stengiuosi motyvuoti už pastangas, o ne už galutinį rezultatą. Pagaunu save, kad esu aktorė, nes dažnu atveju teatro bakalauras man padeda bendraujant su mokiniais. Labai svarbu pripažinti klydus, atsiprašyti, gerbti ir priimti išsakytą nuomonę, o labiausiai – tai išmokti duoti ir nelaukti grąžos. Bandau padėti, patarti, o ne įsakyti. Jei būsiu pagarbi su mokiniu, tai ne tik tapsiu autoritetu vaiko akyse, bet ir vaikas mokysis tos pagarbos“, – įsitikinusi pedagogė.

Didžiausia Mokytojų dienos proga gauta dovana – kai į mokyklos salę atėjo būrys šokėjų ir atsinešė savo keptą pyragą. „Užsikaitėme arbatos su medumi ir paskendome prisiminimuose.“

Profesinės dienos proga sau ir kolegoms ji linki meilės sau, šeimai, vaikui, darbui.

Agnė ADOMAITĖ

A. VALAIČIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių