Raktininko patirtis – nuo šeimų dramų iki kuriozų
„Yra vienas būdas užrakinti ir milijonas – atrakinti“, – sako trisdešimt trečius metus verslą vystantis gargždiškis Arūnas Mordasas, patyręs raktininkas. Pradėjęs nuo skėčių remonto, taisęs ir dviračius vyriškis ne tik daro raktų kopijas, bet kviečiamas atrakina butų, namų, garažų durų spynas, mašinų spyneles, kai to padaryti patys savininkai nebegali. Nuobodulio ir monotonijos jo darbe nėra.
Raktų kopijų – daugybė
Šalia Gargždų turgaus esančiame kioskelyje, raktų dirbtuvėse, kur triūsia A. Mordasas, šilta, jauku ir švaru. Ant vienos sienos – daugybė raktų ruošinių, kurie užsukus klientui per porą minučių virsta atsinešto rakto kopija. Raktai pametami, kartais sulūžta, kartais jų reikia daugiau nei yra prie perkamos spynos, todėl raktininko paslaugos paklausios. „Dabar mano klientai – ir vaikai, ir jų tėvai. Jie atneša padaryti mokyklų drabužių spintelių raktų. Pagal juos galiu pasakyti, kurioje mokykloje kuris vaikas mokosi“, – šypsojosi A. Mordasas.
Pasitaiko klientų, kurie atneša raktų nuo senovinių bufetų ir prašo padaryti pasendintą kopiją, tačiau dažniausiai raktininkui tenka ištekinti neįmantrius butų, namų durų spynų raktus. Populiariausios, pasak Arūno, vis dar kiniškos spynos, po to – skandinaviškos (jų ir raktai brangesni), vokiškos, čekiškos. Gargždiškio raktininko paslaugomis naudojasi ir iš užsienio sugrįžę atostogauti tautiečiai, nes Norvegijoje raktų gamyba esanti labai brangi, o Danijoje raktų kopijoms reikalingas leidimas.
Gargžduose vasarį ir kovą klientai retokai varsto raktų dirbtuvių duris. „Sausį ateina per šventes išsimėtę raktus, paskui du mėnesius – atoslūgis, o balandį, kai pradeda sodininkai judėti, apsižiūri, kad sodo, garažo raktų neranda, vėl padaugėja klientų“, – pastebėjimais dalijosi Arūnas. Tačiau raktų gamyba – tik viena iš raktininko teikiamų paslaugų.
Prasidėjo nuo skėčių
„Jaunystėje stovėdamas eilėje pas raktininką Klaipėdoje pagalvojau, kad visai geras darbas, tačiau raktininku tapau atsitiktinai. Nusipirkau japonišką skėtį, o išvažiavus į ekskursiją Sočyje jis sulūžo. Parsivežęs neradau nei Gargžduose, nei Klaipėdoje, kas skėtį sutaisytų, tad susitaisiau pats“, – kaip tapo skėčių meistru prisiminė A. Mordasas. Skėčiai anuomet buvo brangūs ir deficitas, tad klientų atsirado tiek, kad Arūnas nebespėjo taisyti. Ėmėsi ir dviračių remonto. Nors Klaipėdoje buvo įgijęs ryšių elektromonterio specialybę, pagal ją dirbo tik metus. Raktininko darbo išmoko savarankiškai.
„Daugiau nei prieš 30 metų nusipirkau iš Šiaulių vienas stakles ir pradėjau kioskelyje už Kultūros centro gaminti raktus. Tada buvo 3–4 rūšių raktų ir užtekdavo, dabar – per visą sieną ir dar negana“, – lygino klientų poreikius Arūnas. Jo raktų dirbtuvėse dabar 5 staklės (dar vienas žada pirkti), aparatas mašinų raktams gaminti, elektrinis galąstuvas ir daug įvairių atsuktuvų, plaktukų, bet kai kurių įrankių klientai nemato.
Vieni – gyvi, kiti – mirę
Nėra burtažodžių, kuriais būtų galima atrakinti spynas, tačiau yra tam skirtų įrankių, kuriuos puikiai išmano A. Mordasas. „Atrakinti galima viską, tačiau kiekvienai spynai reikia vis kito įrankio, o jie labai brangūs. Vienas gali kainuoti kelis šimtus eurų, tad susipirkti tiek, kiek yra skirtingų spynų, neįmanoma. Sudėtingiausia be rakto atrakinti šarvuotų durų viršutinę spyną“, – pasakojo gargždiškis, neretai kviečiamas avariniais atvejais. Nejaukiausia, anot Arūno, kai artimųjų akivaizdoje atrakinus duris randamas miręs žmogus. „Tada žmonės rėkia, verkia, klykia, ir labai nesmagu, kad tokioje situacijoje dar turiu paprašyti, kad man sumokėtų už atrakinimą. Kaip graborius gyvenu iš nelaimių“, – palygino vyriškis.
Vis dėlto ne kiekvienas avarinis atrakinimas baigiasi akistata su mirtimi. Pasitaiko, kad ligoti ir senyvi žmonės užsirakinę spynoje palieka raktą ir nebesugeba atrakinti. Arūnas pataria užsirakinus raktą iš spynos ištraukti, kad nelaimės atveju artimieji turėtų mažiau rūpesčių – atsarginiais raktais galėtų duris atrakinti patys.
Jeigu kas nors užsidaro balkone ir neturi šalia telefono, nieko negali prisišaukti, belieka laukti, kol kas nors grįš namo. Taip tėvus balkonuose ne iš piktos valios kartais įkalina mažamečiai vaikai. Suaugusieji turėtų būti budrūs, nes ne visada tokia situacija gali baigtis tik išgąsčiu. „Tai gali būti gyvybės ir mirties klausimas“, – taip vertina Arūnas. Jei kažkas virtuvėje verdama, kambaryje likęs vaikas galbūt nemokės išjungti viryklės, tad gali kilti ir gaisras.
Iškviestas avariniu būdu atrakinti durų Arūnas savininkų prašo nekilnojamojo turto nuosavybės dokumentų. Kartais būna ir kuriozinių situacijų: vieną savaitę kviečia vyras, kitą savaitę – moteris, nes pykdamiesi pakeičia durų spynas. „Abu pateikia nuosavybės dokumentus, bet po antro karto pasiūlau patiems išsiaiškinti savo reikalus, nenoriu juose dalyvauti“, – prisipažino Arūnas.
Jis talkina ir policijos pareigūnams, kai jie turi patekti į areštuotą butą su antstoliais.
Užmokestis už avarinį atrakinimą priklauso nuo darbo sudėtingumo, medinės ar šarvuotos durys, kokia spyna. Dažniausiai tai, pasak Arūno, kainuoja nuo 20 eurų.
Ne kartą daugiabučių laiptinėse gargždiškis raktininkas sutinka žmonių, kurie matydami, kad jis rakina svetimas duris, abejingai eina pro šalį, nepaklausia, ką čia jis daro. Toks abejingumas Arūną stebina – tikra kaimynystė baigia išnykti?
Išsiblaškymas kainuoja
Išsiblaškę žmonės dažnai pameta ne tik namų, bet ir automobilių raktus arba juos užrakina bagažinėje ar mašinų salone su vaikais ar gyvūnais. Avarinis mašinų atrakinimas pritraukia smalsuolių, kurie moko, kaip atrakinti, komentuoja, kad vagis per kelias sekundes atlieka tokį darbą. „Pagalbininkų ir komentatorių man nereikia. O kaina priklauso ir nuo to, kiek iki mašinos turiu važiuoti. Blogiausia, kai žmonės pameta automobilio raktus. Tada turiu ne tik atrakinti, išsiimti iš durų spynelę, pagal ją padaryti naują raktą, kviestis automobilių elektriką ir t. t. Vienam klientui tai kainavo apie pustrečio šimto“, – neslėpė A. Mordasas. Palyginti su kitais raktais, mašinų raktų, kuriuose įmontuoti elektroniniai kodai, gamyba kelis kartus brangesnė – apie 60 eurų. Arūnui yra pasitaikę, kad klientas nesumokėjo, atseit per lengvai atrakino mašiną.
Atsiunčia medikai
Rečiau meistras yra kviečiamas atrakinti seifų, kuriuose turintieji leidimus laiko ginklus ir šovinius, bet atrakinęs yra radęs ir butelį gėrimo, ir daug rinkimų biuletenių, o kunigo paprašytas atidaryti bažnyčioje dvi aukų dėžutes, kurių seniai niekas nebuvo rakinęs, įsitikino, kad žmonės aukoja labai menkai.
Nors Arūnui dar atneša taisyti skėčių, jis šio darbo jau nebeapsiima ir dėl kainos, kurią žmogus turėtų sumokėti už nebrangų sutaisytą daiktą. Tačiau raktų dirbtuvėse galima pamatyti ir taisomų fenų iš kirpyklų, ir galandamų peilių iš kavinių, senų kokybiškų žirklių iš namų.
Jeigu sutinsta, supūliuoja pirštas, ant kurio mūvimas žiedas, jį reikia perkirpti arba perpjauti. Kelis kartus Arūnui teko tai daryti savo dirbtuvėse, kai atsiuntė medikai. „Vienam buvo supūliavęs, kitam lūžęs pirštas. Jį reikėjo gipsuoti, bet pirma nupjauti žiedą. Auksas – minkštas metalas, sunku nebuvo, bet platininį pjaudamas turėjau vargelio. Klientas atėjo atitinkamai „pasiruošęs“, matyt, dėl streso“, – išskirtinį atvejį prisiminė vienintelis Gargžduose raktininkas.
Laima ŠVEISTRYTĖ
