Renkantis profesiją leisti vaikams patiems rinktis, klysti, ieškoti
Pasirodo, net apie 66 proc. mokinių savo profesinį kelią renkasi su tėvų įtaka. Jei tėvai sako, kad jo vaikas tuo ar anuo tikrai nebus, arba jis gali stoti tik ten ir ne kitur, tai nėra geri patarimai. Pasakymas „ką bepasirinksi, viskas bus gerai“ irgi nepadeda mokiniui.
„Jei norite vaikui padėti ir patarti, ateikite į mokyklos susirinkimus, domėkitės, kuo gyvena jūsų vaikas, kas jam sekasi, o ko jis nemėgsta. Diskutuokite ir kalbėkitės su vaiku. Domėkitės, kokios yra stojimo sąlygos, nes jos keičiasi, kuo mažiau pasikliaukite nuostatomis. Dauguma negali to padaryti, nes jau turi savo kategorišką nuomonę, kuri atsiranda iš savo pačių neišsipildžiusių svajonių, o galbūt iš kartos į kartą tęsiamo profesinio kelio ar savo paties klaidų, blogos patirties, – pastebi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Karjeros centro vyriausioji koordinatorė Daiva Pugevičienė. – Tėveliams, kurie trokšta, kad jų vaikas rinktųsi prestižinę profesiją, galiu pasakyti tik viena: kiekvienas žmogus, pasirinkęs savo kelią iš pašaukimo, tą profesiją ir daro prestižinę, nes jis dirba mylimą darbą. Jei galvojate, kad jūsų vaikas turi žūtbūt tapti sėkmingu specialistu, padaryti sėkmingą karjerą, paklauskite savęs, ar norite, kad jūsų vaikas būtų sėkmingas ar laimingas studijuodamas, o paskui ir dirbdamas tai, kas jam patinka, kas sekasi?“
D. Pugevičienė neabejoja: tėvų vaidmuo yra kalbėtis su vaiku, diskutuoti, kokios jo asmeninės savybės tiktų vienai ar kitai profesijai, ką jis pats norėtų studijuoti, kodėl jis to norėtų. Ir svarbiausia – pasikalbėjus leisti vaikams patiems rinktis, klysti, ieškoti. O tada, kad ir ką bepasirinktų, juos palaikyti ir lydėti pasirinktų studijų keliu, leisti iš naujo rinktis ir keisti nesėkmės atveju.
Dvyliktokas dar iki šimtadienio turėtų būti pasirinkęs mažiausiai tris studijų programas, kurios jam tiktų, patiktų, pažiūrėti giliau, ką mokysis visų studijų metu. Ar tikrai tai bus tie studijų dalykai, kurių jis tikisi? Svarbu turėti planą A, B ir C bei „pabėgimo planą“. Jis praverčia ne tik nesėkmės atveju, kai egzaminai nepasiseka ir tenka rinktis iš naujo, bet ir tada, kai mokinys išlaiko visus egzaminus geriau nei tikėjosi ir gali rinktis studijuoti ką tik nori. Jei visi žingsniai būna apgalvoti, „ką darysiu, jei bus taip ir taip“, sutaupoma laiko ir nervų. Išlaikius egzaminus ir gavus rezultatus, pradėti galvoti, kur stoti, kuo norėčiau būti, yra ne pats geriausias pasirinkimas.
„Jei jaunuolis neapsisprendžia ar jam nepavyko, stoti studijuoti bet kur tikrai nepatariu. Gal geriau padaryti metų pertrauką. Skirti ją savęs pažinimui, savanoriavimui, darbui ar karo tarnybai. Tie metai gali būti laikas, ypač jei to nepadarei mokykloje, investuoti į save. Pažinti save, atsakyti į klusimus: ko aš noriu, ką galiu ir ko negaliu? Pabandyti padirbėti pasirinktoje srityje, o tik tada rinktis studijas. Kai mokinys neapsisprendžia, nes pasirinkimai labai skirtingi, pavyzdžiui, būti mokytoju ar gaisrininku, teisininku ir akušeriu ir pan., patinka labai skirtingos sritys, visi dalykai sekasi labai gerai ir per sunku sprendimą priimti pačiam, gali pagelbėti karjeros konsultantas ar atliktas testas – tai gali užvesti ant kelio“, – sako VDU Karjeros centro vyriausioji koordinatorė D. Pugevičienė.
Parengė Vita VITAITĖ
