Rimanto Balsio medžio drožinių paroda „Tašau i tėik“, arba Kas slypi po penkiais šaukštais

Klaipėdos rajono etninės kultūros centre (Gargždų g. 1, Dovilai) veikia kamerinė paroda „Tašau i tėik“, kurioje eksponuojami autoriniai dr. Rimanto Balsio medžio drožybos darbai. „Medis yra tarsi tarpininkas tarp dievų, žmonių – gyvų ir mirusių“, – yra pastebėjęs dr. R. Balsio Klaipėdos universiteto kolega, prof. dr. Petras Bielskis.
Drožiniai – nestandartiniai
Kamerinės parodos „Tašau i tėik“ autorius – Klaipėdos universiteto prof. R. Balsys, nepriskiriantis savęs jokiam kūrybiniam statusui, kur kas labiau atpažįstamas ir žinomas akademinei bendruomenei kaip Lietuvos etnologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Tik jo artimųjų ratui žinomas Rimanto pomėgis ir polinkis rankas miklinti pasitelkus medžio drožybos įrankius dažnam yra staigmena.
Dr. R. Balsys, apibūdindamas savo kūrinius, akcentuoja malonumą ar net poreikį (priklausomybę) asmeniškai kalbėtis su medžiu, pajausti jį, prakalbinti, todėl eksponuojami mediniai šaukštai, buities atributai savo formomis tolsta nuo standarto, turi savo charakterį, formas, siluetus. Visi skirtingi kaip ir žmonės. Atkreipiant dėmesį į patį parodos pavadinimą, galima intuityviai jausti kūrybinio impulso lengvumą, kai formas čia diktuoja ne amatininkas, o medžiaga. Tuomet nevalingai apima dvejonės: kas šiame procese yra tikrasis „įrankis“? Meistras, kuriam „prakalbintas“ medžio gabalas „iškalba“ savo pavidalą ir įgalina perteikti jį tokį, koks yra, ar medžio gabalas, kuriam meistras išmoningai priskiria menamą paskirtį ir funkciją?
Išaugęs namuose, kuriuose visada kvepėjo medžiu, o tėvas iš rankų nepaleisdavo obliaus, Rimantas atidėdavo pastaraisiais metais mintyse kirbėjusį norą drožti. Tą siekį tai laiko stoka, tai buities darbai užgoždavo: štai stogą tėviškėje reikėję perdengti naujai. Tačiau pamažu per penkerius metus rinkosi reikiamus įrankius, o kai vienąkart visgi ėmė ir pradėjo drožti, tai nuo to laiko ir nebesustojo. „Tas užkratas atsiranda ir vis galvoji, kokią čia dar įdomesnę šaką ar medį radus. Pradedi net malkas įdėmiau pjaustyti“, – šypsodamasis apie drožybos pomėgio ištakas kalbėjo parodos autorius.
Iš dvejopos perspektyvos
Klaipėdos rajono etninės kultūros centre kuriant dr. R. Balsio medžio drožinių ekspoziciją buvo siekiama atsisakyti gausos ir pavienių objektų eksponavimo. Čia per atskirų elementų pavidalus sukuriama visuma ir įspūdis, todėl į parodą galima žiūrėti iš dvejopos perspektyvos: kaip į keturiolikos skirtingų šaukštų reprezentavimą arba kaip į vientiso kūrinio-instaliacijos demonstravimą. Tas skirtingas perspektyvas galima pajusti ir fiziškai, nes pačių elementų išdėstymas ir santykis tarp jų priklauso tik nuo žiūrinčiojo distancijos ir padėties erdvėje.
Parodos autorius dr. R. Balsys pristatymo metu kukliai teigė, esą „nėra čia ką daug kalbėti apie penkis šaukštus“, tačiau susitikimo metu per užsimezgusį dialogą su auditorija atsiskleidė įvairiapusiai filosofiniai pasvarstymai. Atrodo, nieko sudėtingo, nieko tokio neįprasto neįvyksta – buities įrankis, šaukštas, ir tiek, tačiau vedant mintį gilyn ima ir surezonuoja, matomas vaizdas kažką „suvirpina“, o ilgiau stebint vos juntamai beorėje erdvėje levituojančius šaukštus, ima ir gilesnės prasmės atsiskleidžia.
Nuo kaulinyčios iki Viešpaties stalo
Tarsi karoliai kompoziciškai sugrupuoti įmantrių siluetų šaukštai Lietuvos architektui, istorikui ir etnografui Martynui Purvinui sukėlė asociacijas apie archajiškus papročius bei tolimų protėvių kaulelius. Jo akimis paroda kaip kaulinyčia – slėpiningas senovinis altorėlis. Tokia makabriška tradicija savo gentainių paskirus kaulus kabinti buities dekore buvo paplitusi dar gentinėje santvarkoje, tokiu būdu siekiant įtvirtinti atminimą apie anapilin išėjusius senolius bei jų išmintį.
Dar kitokios prasmės apie giluminius mūsų kultūrinės tapatybės sluoksnius atsiskleidžia per kiekį, skirtingus kultūrinius kontekstus ir nuojautą. Menotyrininkė Regina Šiurytė-Šimulienė, atkreipdama dėmesį į eksponavimo erdvėje kompoziciją, kuri pabrėžia pačių šaukštų ir jų formų dinamiškumą, pasiūlė antropomorfizuotų figūrų idėją. Jos teigimu, „visos kompozicijos vizualinė atrama yra milžiniškas dvigubas šaukštas, sukuriantis stalo, apie kurį buriasi kiti „sužmoginti“ šaukštai, vaizdinį. Tokia figūrinė kompozicija nejučiomis kuria asociaciją su Leonardo da Vinci freska „Paskutinė vakarienė“, juolab kad ir šaukštų skaičius atitinka „Paskutinės vakarienės“ dalyvių skaičių.“
Pasak Klaipėdos rajono laik­raščio „Banga“ redaktorės Vilijos Butkuvienės, vienas įdomiausių, jos manymu, parodos eksponatų yra vėlgi tas didžiulis dvigalvis šaukštas, tiek kitus, tiek ir ją pačią kviečiantis pasvarstyti apie jo prasmę. V. Butkuvienė savo apmąstymais siūlo daugiasluoksnę filosofinę mintį apie tam tikromis aplinkybėmis užganėdintas abi puses, galbūt net galimą Temidės svarstyklių interpretaciją, o ir pačios harmonijos įvaizdį. Dargi prisimenant liaudyje sklandantį posakį, kad „vienu užpakaliu dviejų kėdžių neužsėsi“, toks dvigalvis šaukštas tarsi sako, kad viskas įmanoma. „Smagu ir vertinga, kad žvelgdami į kūrinį kiekvienas galime pasitelkti savąją vaizduotę“, – įsitikinusi V. Butkuvienė.
Klaipėdos rajono etninės kultūros centro inf. ir nuotr.