Sakartvelo kontrastai padovanojo nepamirštamų įspūdžių

Artėjant kelionei į Sakartvelą, nespurdėjau itin dideliu džiaugsmu. Atsirado niekuo nepagrįstas įsitikinimas, kad ten nebus nieko įdomaus, kas pakutentų mano smegenis. Tačiau dabar galiu drąsiai teigti, kad stipriai suklydau taip galvodamas. Septynias dienas smegenys buvo iškutentos nuo naujų patirčių ir įspūdžių. Aš nuoširdžiai rekomenduoju ten nuvykti!
Praverčia derybų menas
Nors Sakartvelas nėra Europos Sąjungos šalis, tačiau nebūtina turėti pasą. Tinka ir asmens tapatybės kortelė. Iš Vilniaus skrydis truko apie 4 valandas. Iškentęs kūdikių riksmus, prisiuostęs suteptų sumuštinių kvapų lėktuve, išklausęs šalia sėdinčio pakeleivio istoriją, kad vyksta į Sakartvelą susitikti su mergina, ir paskaitęs knygą, pagaliau nusileidau Kutaisio oro uoste. Puikiai nuteikė tai, kad visą laiką lydėjo šilto ir vasariško lietaus pojūtis. Kai lankėmės lapkričio pradžioje, ten buvo dar labai šilta.
Beje, iš karto pastebėjome, kad šioje šalyje patogiausiai gali jaustis tie, kurie laisvai kalba rusiškai. Mane tai šiek tiek erzino, kad aplinkui girdėjau beveik tik rusų kalbą, nes atrodė, kad aš ne Sakartvele. Tikriausiai mes irgi buvome panašūs į rusus, kad su mumis pirmiausia pradėdavo kalbėti šia kalba. Tbilisyje mus iki laivo lydėjusi vietinė mergina patvirtino, kad čia daugiausia dabar atvyksta rusų. O mus, lietuvius, ji sutiko pirmą kartą, nors su turistais dirba ne vieną vasarą.
Perėjus papildomą dokumentų patikrą ir išėjus iš oro uosto, iš karto prisistato vietiniai pavežėjai, kurie siūlo šias paslaugas. Tačiau norintiems sutaupyti siūlyčiau iš karto neapsigauti. Gudrybę siūlo ir ten buvę lietuviai, ir patys vietiniai – naudotis „Bolt“ platforma. Jokia paslaptis, kad jie kainas užsikelia, tačiau linkę derėtis. Tad šioje šalyje galite pasitikrinti savo derybų meną. Vietiniai pasirodė tikri „biznierkos“, kur tik buvome. Mūsų pavežėjas iš pradžių pasiūlė aukštą kainą, tačiau pasakėme, kad „Bolt“ siūlo daug pigiau. Vairuotojas tiesiog nuėjo, o mes pagalvojome, kad daugiau neprieis. Bet vėl išniro prieš akis, tik jau su grupe žmonių ir daug palankesne kaina. Tad pavėžėjimas atsiėjo daug pigiau negu „Bolt“. Vairuotojas per kelias minutes susuko verslo planą taip, kad išlošėme ir mes, ir jis.
Padarėme klaidą, išleidome daugiau
Keliautojams kainos Sakartvele tikrai yra prieinamos dėl ekonominių skirtumų. Keliauti galima gana pigiai, jeigu keliaujate savarankiškai. Kai ieškojome vietinio gido, jis pasiūlė, kad už viską reikėtų 800 eurų. Tad nusprendėme keliauti savarankiškai. Skaičiuojant maisto kainas, dviem asmenims vakarienė restorane vidutiniškai kainuodavo apie 20 eurų. Už šią sumą tikrai visko labai daug, alkanas nelikdavai, o dar ir kažko nebeįveikdavai. Jeigu lepinsite skrandžius miesto centre, kur įprastai renkasi turistai, tai išleisite kur kas daugiau. Mes padarėme tokią klaidą ir išleidome 50 eurų. Kaip ir visose šalyse, kuo arčiau turistinių vietovių, tuo kainos gali būti aukštesnės. Pavyzdžiui, kai Tbilisyje kilome į kalvą apsižvalgyti, ten buvo pilna pardavėjų. Susiviliojęs granatų sulčių puodeliu paklojau 20 larių, o išvertus į eurus tai yra apie 7 eurus. Kaimo vietovėje toks pats puodelis kainavo 10 larių, t. y. per 3 eurus.
Karvės, kiaulės ir benamiai šunys
Sakartvelas mane sužavėjo savo ryškiais ir greitais kontrastais. Įvažiuoji į kaimą, išvysti gana skurdoką vaizdą. Didieji miestai taip pat ryškiai skiriasi – didingas Tbilisis stovi slėnyje, o Batumis šiek tiek primena Las Vegasą iš amerikietiškų filmų. Pavažiavęs nuo miesto patenki vėl į kitą kontrastą tarp kalnų, kur kažkas gano pusės kilometro avių bandą. Žinoma, mane, kaip ir daugelį ten buvusių, sužavėjo pigus ir skanus maistas su naminiu vynu, kraštovaizdis, Batumio kurortinis miestas ir sostinė Tbilisis. Tačiau itin įsiminė karvės ir kiaulės, kurios palaidos vaikšto automagistralėje arba gyvenvietėje. Pasakyčiau, kad jos puikiai supranta, kad po ratais nereikia lįsti. O jeigu karvė stovi ant gatvės, tai manevruoji, kad ją apvažiuotum. Ten tikrai niekas nebaudžia už tai, kad kirtai ištisinę liniją ar „prigrybavai“ vairuodamas.
Taip pat sutikome daug benamių šunų, kurie nėra įkyrūs ar agresyvūs. Nieko keisto, jeigu vaikštant po miestą prisijungs koks šunelis, kuris tiesiog sekios. Vieną kartą, kol valgėme, jis mūsų laukė ir pratęsė savo žygį su mumis.
Juda pagal savo taisykles
Pamenu, kad pirma diena Sakartvele man sukėlė didelio chaotiškumo jauseną. Atrodė, kad mašinos važinėjasi tvarkingai, bet tuo pačiu ir bet kaip. Mieste nuolat girdimas „pypinimas“, pasirodo, jie čia ne tik grūmoja pirštu, kad kažkas užlindo. Sig­nalizuoja ir tada, kai nori pasisveikinti ar pamato pažįstamą veidą. Žmonės irgi vaikšto kaip nori, tačiau pats turi būti atsakingas už save. Nesitikėk, kad tave kažkas praleis per gatvę. Taip pat daug benamių šunų, kurie nėra įkyrūs ar agresyvūs.
Kaip minėjau, mane visi kontrastai stipriai žavėjo. Natūraliai pasidaviau kitoniškumo matymui ir tyrinėjimui, o ne teisimui ir lyginimui, kas čia geriau gyvena. Vienintelis dalykas, dėl ko nusivyliau, kad buvo labai daug šiukšlių ir mašinų dvokas visuose miestuose varė iš proto.
Gerumas žadina gerumą
Vietinių paslaugumas, draugiškumas ir paprastumas stipriai prisidėjo prie teigiamos patirties. Neslėpsiu, iš pradžių į tokį elgesį žiūrėjau šiek tiek paranojiškai ir abejotinai, galvojau, ko jie čia tokie visi „faini“. Žinoma, galėjo lemti tai, kad vykome ne sezono metu, nes turistų nebuvo daug. Tad gavome labai daug aptarnaujančio personalo dėmesio visuose miestuose ar gyvenvietėse, kur lankėmės. Pavyzdžiui, padavėja pamatė, kad man šalta, tai nepaprašyta atnešė pledą. Tiesiau ranką jį pasiimti, tačiau pati mane apklojo. Kitas padavėjas išgirdo, kad mes klausomės muzikos, tai atnešė savo garso grotuvę, leido prie jos prisijungti ir klausytis muzikos visu garsu. Kai buvome bare, trys jaunuoliai užkalbino mus, teiravosi, iš kur esame. Supratę, kad iš Lietuvos, apsidžiaugė. Nors vienas pagalvojo, kad Lietuva yra Latvija, bet pasakė, kad nesvarbu, esą vis tiek esame jų draugai. Kai Batumyje paklausėme padavėjo, kur yra parduotuvė, jis bandė paaiškinti, bet vėliau numojo ranka ir pasisiūlė savo darbo metu palydėti iki jos. Štai Tbilisyje išreiškus nepasitenkinimą, kad kambaryje smirdi, administratorė davė liukso kambarį pačiame paskutiniame aukšte, iš kurio matėsi nuostabus Tbilisio vaizdas. Tiesa, pragyvenimo išlaidos vidutiniškai kainavo apie 30 eurų vienai parai su įskaičiuotais pusryčiais. Tačiau galima rasti dar pigiau. Labai priklauso nuo kiekvieno individualaus poreikio, tačiau norintiems sutaupyti – išeitis. Pabandyti susirasti viešbutį per „Booking“ platformą ir tada įeiti į oficialų viešbučio puslapį, kuriame kainos gali būti net mažesnės. Jeigu reikėtų vertinti miestus, tai labiausiai man patiko Tbilisis. Sostinėje teko patirti ir pasiplaukiojimą upe, ir oro balionu pakilti, taip pat užsikelti ant kalvos ir iš ten pamatyti visą sostinę. Sužavėjo ir apsilankymas sieros pirtyje bei viso kūno šveitimo paslauga. Šios pirtys – gili tradicija šioje šalyje. Tiesa, sostinėje taip pat neišvengsi žmonių, kurie siūlys pramogas už didesnę kainą, tad vėl reikėtų nepamiršti derėtis.
Dar įsiminė labai miela vietelė, kuri mano atmintyje neišblėsta. Keliaudami po kalnus joje sustojome. Akivaizdu, kad tai buvo šeimos verslas. Sūnus – padavėjas, mama sukosi virtuvėje, o tėvas kepė šašlykus. Būna tas jausmas, kada nuoširdžiai žmogui linki gero. Jų svetingumas tą gėrį taip pat pažadino. Net išvažiuodamas mintyse palinkėjau, kad tik viskas jiems sektųsi ir klestėtų. Viskas buvo idealios švaros – aplinka, indai, malonus aptarnavimas su vaizdu į kalnus. O už viską, ką valgėme ir gėrėme – chinkalius, naminį vyną, šašlykus (buvo tikrai labai skanu), sumokėjome tik 19 Eur.
Žinoti, ko nori
Kelionės tikslas nebuvo nusivaryti nuo kojų ir spėti pamatyti viską. Kai bandai pamatyti viską, man atrodo, kad patiri tik nuovargį, pyktį ir nepasitenkinimą. Galvoju, kad ji kur kas lengvesnė, kai žinai, ką nori pamatyti, o ko nenori. Aš tą žinojau ir viskas pavyko sklandžiai. Juk keliavimas turėtų sužadinti potyrių alkį, o ne jį užmušti. Nors ilgas užsisėdėjimas jį nuslopina, kaip ir minėjau savo praėjusiame tekste. O man taip norisi dabar važiuoti į Turkiją! Bet ne ant gulto pagulėti, o pačią šalį tyrinėti.
Klausiausi vienos psichoterapeutės paskaitos, kurioje ji dalijosi pratimu. Esą jis padeda suprasti, ko šiuo metu nori. Esmė buvo tokia, kad, jeigu norisi keliauti, tai verta pabandyti „pasidaryti“ tą šalį, į kurią nori nuvykti, savo namuose. Galbūt tos šalies muzikos pasiklausyti garsiai, pasigaminti jų tradicinio maisto ar mokytis jų šokių. Iš pradžių į tai žiūrėjau labai skeptiškai, nes aš juk dabar norėčiau Meksikoje atsirasti, o ne namų sąlygomis ją dirbtinai susikurti. Žodžiu, arba vykite į Meksiką, arba patys ir darykit tuos pratimus. Tačiau nejučia pastebėjau, kad pats tai dariau grįžęs iš šiltos Ispanijos į Lietuvos šaltį. Man padėjo ispaniškos ir itališkos dainos. Dabar mano grojaraštyje atsirado ir Sakartvelo dainų. Tad gal tas psichologės pratimas ir nebuvo toks blogas, o kas tą geresnę nuotaiką sukurs, jeigu ne tu pats?

Danielius EINIKIS
Klaipėdos universiteto studentas