Sakartvelo žurnalistas Georgi Labadze: „Kartais atrodo, jog valdžia veikia prieš savo piliečių interesus“
Su mažomis šalimis, geografiškai besiribojančiomis su Rusija, Lietuvą visada siejo ypatingas ryšys – net ir gyvendami už tūkstančių kilometrų, jaučiame solidarumą, jei maža valstybė patiria didelės kaimynės agresiją. Viena iš tokių šalių – Sakartvelas. Pastaruoju metu koncentruodami žvilgsnį į Ukrainą ir savo pačių saugumą, pamirštame, kad yra ir dar nesaugesnių valstybių – tai Moldova, Azerbaidžanas, Sakartvelas ir kitos nuo Rusijos karinės galios praeityje kentėjusios valstybės. Šiuo metu Sakartvelas patiria panašius iššūkius kaip ir Lietuva – jau ne vieną šimtmetį Rusijos grėsmė čia nuolatinė, o šiuo metu pabėgėlių ir dezinformacijos iššūkiai kiek primena ir Lietuvos politinę darbotvarkę. Šiuos ir panašius klausimus aptarėme su Tbilisio universiteto dėstytoju, mokytoju ir žurnalistu Georgi LABADZE.
– Nors dauguma lietuvių puikiai prisimena Rusijos ir Sakartvelo karą 2008 m., tačiau apie šių valstybių santykių istoriją žinome mažai. Koks yra Sakartvelo ir Rusijos ryšys?
– Mums nepavyko taip sėkmingai kovoti su Rusija, kaip Abiejų tautų respublikai. Ilgą laiką mus ir skyrė dideli atstumai – rimti konfliktai prasidėjo tik Rusijai ėmus plėstis ir įgaunant dabartinį pavidalą. Tai įvyko maždaug aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje – valdant Jakaterinai II Rusija pasiūlė protektoratą Sakartvelo monarchui ir jis sutiko, nes buvo spaudžiamas Otomanų imperijos iš pietų. Rusija buvo labai susidomėjusi šiuo susitarimu ir net pasirašė kelias sutartis jį įtvirtindama. Tačiau neilgai trukus pradėjo pažeidinėti susitarimus. Pavyzdžiui, 1795 m. Persija užpuolė Sakartvelą ir Rusija šalies negynė, taip duodama galimybę persams sunaikinti šalį. Labai greitai, jau 1801 m., rusai patys užpuolė nusilpusį Sakartvelą. Taip pat keletą metų jie visaip stengėsi papirkti karalių ir aukštuomenę, kad šie nekovotų. Todėl Sakartvelo karalius buvo pirmasis, kuris sutiko, kad šalis taptų Rusijos dalimi. Okupacija tęsėsi visą šimtmetį iki pat 1918 m. Tuo metu Rusija buvo nuvarginta pirmojo pasaulinio karo, apimta revoliucijos, ir Kaukazo valstybės galėjo lengviau atsikvėpti, tačiau šis laikotarpis tęsėsi neilgai, vos trejus metus iki 1921 m. Tais metais šalį okupavo Sovietų sąjunga, taigi per du šimtus metų Sakartvelas buvo laisvas vos trejus metus.
– Tai išties įspūdinga, kadangi dabartinė Baltarusija yra buvusi laisva vos keletą metų daugiau, tačiau jai kur kas sunkiau sekasi būti suverenia valstybe, nei Sakartvelui. Kodėl taip yra?
– Iš tiesų, laisvės siekis Sakartvele buvo labai stiprus. Sovietų Sąjungai žlungant šalies elitas suvokė, kad jokiu būdu negalima likti sovietinės imperijos sudėtyje. Okupacijos metais turėjome išties neblogas materialines gyvenimo sąlygas, todėl žmonės suvokė, jog išsilaisvinę galės gyventi dar geriau.
– Bet juk tai paradoksas. Galima mąstyti ir atvirkščiai – gerokai paprasčiau tiesiog likti Sovietų Sąjungoje ir išlaikyti tai, kas jau neblogai veikia..
– Tam tikra prasme būtų galima sakyti, jog tai tiesa, nes Sakartvelui sukūrus nepriklausomybę atsirado nemažai įvairių politinių skilimų – proeuropietiškos, prorusiškos, taip pat nacionalistinės partijos. Šalis paniro į chaosą ir susipriešinimą. Tokiomis sąlygomis Rusijai gerokai lengviau veikti.
1991 m. Abhazijos separatistų valdžia sušaukė pasitarimą dėl autonomijos ir galimybių atkurti nepriklausomybę nuo Gruzijos. Dėl to žmonės išėjo į gatves protestuoti – per kelias dienas šie protestai peraugo į išsivadavimo judėjimą, tūkstančiai žmonių išėjo į gatves ir balandžio 9 dieną Maskva atsiuntė tankus – kareiviai žudė žmones visais įmanomais būdais. Tai tapo tikromis skerdynėmis, dvidešimt vienas žmogus žuvo, šimtai buvo sužeisti.
– Lietuvoje Sovietų sąjungos žlugimas taip pat pareikalavo aukų ir prasidėjo nuo taikių protestų. Ypač parlamento gynyba, Baltijos kelias, kiti mitingai – atrodo, jog valstybių kelias į nepriklausomybę buvo panašus. Vis dėlto dabar matome nemažai skirtumų – jei reikėtų trumpai suformuluoti, kas sudaro Sakartvelo tapatybę, kokie pagrindiniai, esminiai jos elementai?
– Nėra lengva atsakyti į šį klausimą, kadangi Rusijos imperijos okupacijos metais buvo daroma viskas, norint sunaikinti mūsų kultūrą ir pagrindą bet kokiai vienybei. Vis dėlto vienas svarbiausių išlikusių elementų – ortodoksinė krikščionybė, kuri skiriasi ir nuo rytų Europos ir mūsų Azijos kaimynių ortodoksijos, yra savita, tačiau yra ir tiltas, kuris mus jungia su Europa. Šis tiltas padėjo išlaikyti vakarietišką kryptį ir okupacijos metais. Taip pat sovietinė okupacija Sakartvelui tapo tikra tragedija visomis prasmėmis, dėl to noras priklausyti Europai ir Vakarų pasauliui tik sustiprėjo. Dar viena svarbi tapatybės dalis be krikščioniškos ir europietiškos – tai didžiulė šeimos reikšmė, kuri yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis.
– Kalbant apie Sakartvelą dabar, su kokiais svarbiausiais iššūkiais susiduriama? Ekonomikoje, politikoje, kitose šalies valdymo srityse? Kokia yra vidinė valstybės dinamika?
– Viena didžiausių problemų – valdančiosios partijos dominavimas, kuri kontroliuoja tiek regionines, tiek savivaldos struktūras. Turime vos vieną merą, kuris priklauso opozicijai. Jo mašina neseniai buvo sudeginta, tad opozicija Sakartvele tikrai yra sunkioje padėtyje. Taip pat mūsų orientavimasis į Vakarus nebėra toks stiprus, koks buvo anksčiau. Neseniai keletas valdančiosios partijos narių labai stipriai kritikavo JAV ambasadorių Sakartvelui, kaltinant noru įtraukti šalį į Ukrainos karą kaip antrą frontą. Sakartvelo problema yra ta, jog norima subalansuoti tiek Rusijos, tiek JAV ir Europos Sąjungos įtaką, kadangi yra pagrįstai bijoma, jog vakarietiškai krypčiai įgavus pernelyg daug galios, gali pasikartoti tai, kas įvyko 2008 m. Taip pat korupcija, kuri klesti šalyje, yra palanki valdantiesiems, o norint sėkmingai įsilieti į Vakarų struktūras ją reikėtų stipriai sumažinti.
Nemažesnė problema – žodžio laisvė. Prieš keletą savaičių Europos komisija paskelbė stojimo rekomendacijas Ukrainai ir Moldovai, tačiau tuo metu Sakartvelo parlamentas panaikino ir į kalėjimą uždarė vieną iš opozicinių medijų vadovų – Europos Sąjunga tai traktavo kaip politinį persekiojimą. Todėl dažnai atrodo, jog pastangos atitolti nuo Vakarų yra sąmoningos. Pavyzdžiui, prieš keletą dienų Bosnija ir Hercogovina gavo šalies kandidatės statusą, o kaip tik tą dieną pas mus ir buvo sudeginta opozicijos mero mašina.
Augustas KALINAUSKAS
