Senjorai ir pensininkai
Kiek daug gražių žodžių mūsų kalboje skirta jaunystei – šviesi, laukiama, vienintelė, nepamirštamoji, išsvajota, ir kaip ima trauktis ir susti romantiškasis žodynas kalbant apie vyresnį amžių. Jeigu tik paliečiama senatvės arba, kaip vis dažniau tenka girdėti, amžėjimo tema, straipsnių pavadinimuose ir turinyje tuoj atsiranda kiti žodžiai, kaip antai: demencija, Alzheimeris, vienišumas, visokio tipo negalės, lydimos bejėgiškumo ir senėjimui nedraugiškos visuomenės poelgių. O ir patys pensijos gavėjai dažnai nežino, kas jie besą – senjorai ar tiesiog pensininkai.
Kuris laikas lietuviai vadinami viena iš sparčiausiai senstančių tautų. Pasirodo, jau pernai Lietuvoje pensininkų buvo daugiau negu jaunų pradedančių dirbti žmonių. Ir šitas skaičius auga. Iš vienos pusės tai gerai – pensininkai gali dirbti, kiek nori, ir niekas jų iš darbo vietų judinti neskuba. Neretai netgi priešingai – džiaugiasi ir prašo dar pabūti. Privalumų tam tikrai ne vienas. Pensininkai nemėgsta nuotolinio darbo, nes taip nepratę, todėl neužsidaro namuose, su žmonėmis bendrauja gyvai, yra dėmesingi ir sugeba išklausyti. Jie turi daug patirties ir geba į problemą pažvelgti plačiau, numatyti ne tik būsimo darbo eigą, galimus rezultatus, bet įžvelgti kliūtis ir laukiančius sunkumus. Be abejo, jaunimą neretai tas erzina. Ypač kai jų užsienyje nužiūrėti ar kitaip nukopijuoti projektai nesulaukia vyresniųjų palaikymo. Gražu gal būtų, žiūrėk, atlaidžiai šypsosi pensinio amžiaus kolega, bet ant agrasto obuoliai neaugs.
Paskutiniais duomenimis, Lietuvoje dirba 80 tūkstančių pensininkų. Lyg ir nemažai, bet tai tik dalelė visų daugiau kaip 600 tūkstančių, kiti turi ieškotis naujos veiklos arba užsidaryti namuose, retsykiais erdvę praplėsdami sodu, daržu ar anūkų auginimo rūpesčiais. Nors tų rūpesčių modernioje visuomenėje ne tiek daug belikę. Ko reikia šiuolaikiniams vaikams augti? Kaip yra pajuokavęs vienas internetinis komentatorius, duok vaikui telefoną, kompiuterį, nupirk greito maisto ir užaugs pats. Taigi pirmiausia, su kuo susiduria išėjęs pensijon žmogus, tai laisvo laiko perteklius. Aišku, gerai, kad nereikia skubėti, bijoti pavėluoti, neslegia neatlikti darbai, tik kažkaip ima ir krusteli nereikalingumo jausmas, gyvenimas tarsi kreipia į nuošalę, primindamas – netrukdyk dirbantiems, praleisk einančius į priekį. O kur eiti pačiam? Į parduotuvę nuolaidų ieškoti, į polikliniką – ligų, į gatvę – pabendrauti su pažįstamais, į TAU – smegenis mankštinti? O kas toliau?
Pagal tai, kaip populiarėja globos namų kūrimas ir plėtra, galima suvokti, jog problema gana rimta. Tiesioginis ryšys – visuomenė sensta, tad reikia atliepti jos poreikius. Anksčiau susitikę vyresnieji padejuodavo, pas kurį vaiką senatvę reikės praleisti, o dabar dažniausiai aptaria, kuriuose globos namuose geriausia. Bet iki to dar laukia ilgas kelias, kurį nori nenori teks nueiti pačiam. Todėl viena, kas padeda tą kelią nueiti, yra gebėjimas kuo ilgiau išlikti oriam, sveikam ir neprarasti džiaugsmo gyventi. Štai Klaipėda pensinio amžiaus žmones kviečia į inovatyvią erdvę „Senjoro uostas“. Tikslas – įgalinti senjorus pasijusti savo amžiuje patogiai, netapti liūdnų veidų užribio žmonėmis, o prasmingai gyventi nesivaržant su jaunyste, bet atrandant tokių veiklų, kurios skatintų imlumą, judrumą ir pozityvią energiją. Susirinkę senjorai čia galės gauti ne tik įvairaus pobūdžio konsultacijų, klausysis vertingų paskaitų, mokysis ir žinos, kur kokią pagalbą gauti, kur kreiptis. Juk žinom, tikrumas nuramina ne tik širdies ritmo sutrikimus, bet ir garantuoja gerą miegą bei giedrą nuotaiką. Mūsų savivaldybėje taip pat yra kelios organizacijos, kurių veikla įvardinta kaip pagyvenusių žmonių interesų atstovavimas (suskaičiuoti galima bent keturias penkias). Gerai, jeigu domiesi kūryba, esi jautriaširdis paramos dalintojas ar kelionių mėgėjas. O jeigu eilėraščių nerašai, labdaros nedalini, megzti nemoki ir studente jau nebenori būti?
Neseniai „Bangoje“ perskaičiau liūdną straipsnį apie tai, kaip Gargžduose mero darbų ataskaitos paklausyti atėjo vos vienas žmogus ir tas pats iš Veiviržėnų. Jaunimo abejingumas nestebina, jie informaciją susigaudo iš visokių šaltinių, moka ir atrasti, ir sužinoti, ir pasinaudoti. Bet kodėl nesulaukta senųjų gargždiškių dėmesio, tų, kuriems ne tas pats, kuo jų miestas gyvena? Priežastis, pasirodo, labai paprasta – informacijos stoka. Tarsi naujiena būtų, kad socialiniais tinklais vyresnioji karta nesinaudoja arba naudojasi labai ribotai, dažnai su vaikų, anūkų pagalba. Tad vėl norisi kartoti priekuliškio pedagogo B. Burgio žodžius, kad ne žmogus turi eiti prie informacijos, o informacija jį atrasti. Šitai puikiai matome per rinkimų vajų, ir į namus kandidatai sugeba užsukti, ir turguje pakalbinti, ir prie bažnyčios nesidrovi palūkuriuoti.
Turime tokią turtingą kalbą, bet kaip gražiai pavadinti seną žmogų savo žodžio, deja, dar nesurasta. Tokio žodžio, kuris nesumenkintų, neįžeistų, o sutalpintų prasmėje ir pagarbą, ir orumą, ir svorį visuomenėje. Belieka tik užsienietiškasis „senjoras“, nors prie lietuviškos pensijos ir gyvenimo būdo jis tiesiog sunkiai limpa, bet ką jau daryti. Taigi kalbininkai „senjorą“ priima kaip naujažodį, o amžėjimo specialistai randa ir sąvokų skirtumą: senjoras, esą, tas, kuris pasižymi pozityviu mąstymu, žinių troškimu, fizine ir dvasine energija, o pensininkas tik laukia pensijos dienos. Taigi taip.
