Šeštadienio pašnekesiai
A. F. Palubinskas: geriausias laikas – dabartis
Šią savaitę bus septyneri metai, kai Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, visuomeninio gyvenimo veikėjas Aidas Feliksas Palubinskas kartu su žmona Jūrate gyvena santuokoje. Jis tikina, kad dabartiniu savo gyvenimu yra visiškai patenkintas: turi nuostabią šeimą bei užsiima tuo, kas jam patinka. A. F. Palubinskas apie savo naują veiklą Taryboje bei kasdienį šeimyninį gyvenimą mielai sutiko papasakoti „Bangos“ skaitytojams.
Sieks savivaldos efektyvumo
– Jau praėjo daugiau kaip 100 dienų, kai rinkėjai Jums patikėjo Tarybos nario pareigas. Ar anksčiau taip ir įsivaizdavote šį darbą?
– Iš esmės taip. Tačiau tik pradėjęs eiti Tarybos nario pareigas supratau, kiek daug yra biurokratijos. Pagal dabartinius Lietuvos Respublikos įstatymus savivaldos galimybės veikti labai ribotos. Savivalda dažniausiai vykdo tik tas funkcijas, kurios jai patikėtos iš Vilniaus. Be to, dažniausiai aukštesnės instancijos per mažai skiria lėšų, kad šios funkcijos būtų tinkamai ir iki galo realizuojamos. Viena vertus, tokia situacija glumina, o kita vertus, mūsų, Tarybos narių, tikslas ir yra, kaip, esant tokioms ribotoms galimybėms, savivaldą padaryti kuo efektyvesnę.
– Dirbdamas Savivaldybės taryboje, pastebėjote ką nors pozityvaus?
– Taip, kai esi Taryboje, gauni daug informacijos, žinai, kokie darbai ir projektai šiuo metu yra vykdomi. Tuomet gyventojams gali atsakyti į įvairiausius jų pateiktus klausimus, spręsti jų problemas.
– Veikla Taryboje ne vienintelė, esate ir Turizmo tarybos pirmininkas, intensyviai bendradarbiaujate su skautais, ateitininkais, prisidėjote prie Klaipėdoje vykusio pilies džiazo festivalio, taip pat dalyvaujate politinėje veikloje… Kaip visur suspėjate?
– Man nereikia kažkur atsėdėti 8 ar 9 valandas, savo darbus galiu atlikti būdamas namuose. Svarbiausia, kad kur nors netoliese būtų mobilusis telefonas bei nešiojamas kompiuteris. Tikriausiai būtent tai ir padeda visur suspėti. Vienu metu galiu atlikti keletą darbų, pavyzdžiui, ravėti daržą ar prižiūrėti sūnų Vincentą ir tuo pačiu derinti reikalus elektroniniu paštu ar telefonu.
Prioritetą teikia šeimai
– Ar turint tiek daug veiklos lieka laiko šeimai?
– Šeima yra visko pagrindas. Jei dirbant kažkokį darbą nuolat neliktų laiko šeimai, aš jį mesčiau. Kam tada dirbti, jei nelieka laiko gyventi? Jei man tektų rinktis karjerą arba šeimą, net nedvejodamas pasirinkčiau šeimą. Geriau turėti mažiau daiktų, maisto negu stokoti laiko šeimai. Kitu atveju, kam kurti šeimą, jei negali su ja praleisti laiko?
– Šią savaitę su žmona Jūrate švęsite 7- ąsias vedybų metines. Po tiek bendro gyvenimo metų Jūsų santykiai vis dar romantiški?
– Manau, kad taip. Mėgstame vienas kitą palepinti. Žinoma, kai gimė sūnelis Vincentas, turime tam mažiau laiko. Tačiau, nors ir retai kur nors išvažiuojame ir romantiškai pavakarieniaujame, manau, jog romantika susideda iš smulkmenų. Pavyzdžiui, vakare išėjęs į lauką galiu pamatyti gražų saulėlydį ir pasikviesti žmoną kartu jo stebėti..
– Jūsų sūnui greitai sukaks dveji metukai. Esate griežtas ar atlaidus tėtis?
– Nesu nei griežtas, nei atlaidus. Kol kas Vincentas dar nelabai šneka, tačiau viską supranta. Manau, griežtumą šiuo metu jis traktuotų kaip pyktį. Todėl visada bandau su juo derėtis, paprastai paaiškinti, kodėl negalima man gnybti, kodėl nereikia skinti kiekvienos gėlytės… O kartais labai veiksmingas dėmesio nukreipimas, pavyzdžiui, kai Vincentas kėsinasi į gėles, siūlau jam pažvelgti į žiogelį.
Manęs ir žmonos Vincentas klauso vienodai, abu su juo praleidžiame daug laiko. Vakarais su Jūrate dažnai aptariame, kas buvo tą dieną gerai, kas ne. Svarbiausia, jog vaikas suprastų, kad tėvai yra vieningi, viena komanda.
Gyvenimo kaime privalumai
– Anksčiau gyvenote Klaipėdoje, o dabar esate įsikūręs Šernų kaime. Nesigailite miestą iškeitęs į kaimą?
– Ne, man kaime daug smagiau. Išskyrus studijų laikus, visada gyvenau priemiesčiuose. Kai pirkome namą Šernuose su Jūrate jau buvome susižadėję, galvojome apie šeimą, vaikus. O vaikams reikia erdvės ir kuo švaresnės aplinkos.
Dabar tvarkome savo aplinką, turime sodą bei daržą, tačiau tikrai neauginame nei karvių, nei kiaulių. Tam laiko tikrai neturėčiau. Jūratės ši mintis taip pat nevilioja.
– Ši rubrika vadinasi „Šeštadienio pašnekesiai“, apibūdinkite savo įprastą šeštadienį.
– Pusę aštuonių prabunda Vincentas, aš keliuosi kartu su juo, o mamai leidžiame pamiegoti. Kartais su sūnumi išvažiuojame į miestą apsipirkti, vėliau žadiname Jūratę. Kartu visi papusryčiaujame. Jei geras oras, dažnai važiuojame į „Mini zoo“, nes Vincentas kraustosi iš proto dėl gyvūnų. Pavasarį ar rudenį mėgstame pasivaikščiojimus pajūriu… Žinoma, būna, kad šeštadienį išvis niekur nevažiuojame ir leidžiame laiką namuose. Pavyzdžiui, šiuo metu su Vincentu nuolat einame rinkti grybų, kol kas mums sekasi.
– Žmogus be svajonių – kaip paukštis be sparnų, kokios Jūsų svajos?
– Kadangi esu augęs penkių vaikų šeimoje, svajoju dar apie keturis vaikus. Jūratė vis užsimena tik apie tris. Dar neaišku, kaip bus. Turiu daug žemiškų svajonių. Noriu visiškai susitvarkyti namus bei aplinką, kad būtų saugu dėl vaikų, o gražu dėl Jūratės. Žinau, kad tai tikrai padarysiu iki pensijos… Tam reikia laiko.
Pašnekovo anekdotas
Ferrari” komanda atleido visus savo boksų mechanikus ir pasamdė niekur nedirbančius berniokus iš Lietuvos miestų, prastos reputacijos mikrorajonų. Mat ekipa sužinojo, kad šie vaikinai greičiau nei per 5 sekundes nuima nuo automobilių ratus be jokios specialios įrangos ir tai daro miesto gatvėse. Taigi „Ferrari” manė, kad taip laimės prieš savo pagrindinius konkurentus „Renault” ir „McLaren”. Tačiau italai neapsidžiaugė, kai per lenktynes naujieji boksų vaikinai ne tik pakeitė ratus per 4 sekundes, bet ir perkalė numerius ant bolido agregatų, perdažė jį ir spėjo parduoti „McLaren” ekipai”.
Agnė SURPLYTĖ
