Šiuo­lai­ki­nis vė­žio gy­dy­mas ne tik ge­ri­na iš­gy­ve­ni­mo, bet ir ke­lia iš­šū­kių on­ko­lo­gams

Konferencijos „Vėžio gydymo toksiškumas, jo valdymas ir gydymas“ lektoriai: (iš kai¬rės į dešinę) Dina Trainavičiūtė-Janavičienė (NVI), Vytautas Brasiūnas (NVI), Regina Nutautienė (LSMUL KK), Lina Daukantienė (NVI), Daiva Sendiulienė (NVI), Rūta Austėja Banienė (NVI), dr. Aista Plieskienė (KUL), doc. dr. Birutė Brasiūnienė (NVI), Vaida Gedvilaitė (NVI), Rita Steponavičienė (NVI), dr. Juras Kišonas (NVI).

Ino­va­ty­vūs vais­tai ir pa­žan­gios vė­žio gy­dy­mo tech­no­lo­gi­jos vis daž­niau lei­džia efek­ty­viai gy­dy­ti onkologines ligas. Ta­čiau tiek me­di­kai, tiek pa­cien­tai su­si­du­ria su dar vie­nu rim­tu iš­šū­kiu – gy­dy­mo tok­siš­ku­mu. Che­mo­te­ra­pi­ja, ra­dio­te­ra­pi­ja, imu­no­te­ra­pi­ja ir ki­ti on­ko­lo­gi­nių li­gų gy­dy­mo bū­dai ne tik sėk­min­gai nai­ki­na vė­ži­nes ląs­te­les, bet ir ga­li su­kel­ti il­ga­lai­kių kom­pli­ka­ci­jų – nuo odos bė­ri­mo iki mir­ti­nos ci­to­ki­nų aud­ros. Apie tai, kaip su­ma­žin­ti tok­siš­ką gy­dy­mo po­vei­kį įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tai dis­ku­ta­vo in­ten­sy­vios, be­veik de­šimt va­lan­dų tru­ku­sios pro­gra­mos me­tu tre­čio­jo­je tarp­tau­ti­nė­je moks­li­nė­je prak­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Vė­žio gy­dy­mo tok­siš­ku­mas, jo val­dy­mas ir gy­dy­mas“.

­Trūks­ta per­so­na­li­zuo­tų spren­di­mų
 
„Pir­miau­siai no­riu pa­si­džiaug­ti, kad per be­veik ke­tu­ris mė­ne­sius tai yra jau de­vin­to­ji NVI or­ga­ni­zuo­ja­ma kon­fe­ren­ci­ja. Už to­kį pro­duk­ty­vu­mą ir en­tu­ziaz­mą esu dė­kin­gas vi­sai ko­man­dai“, – pa­dė­ka kon­fe­ren­ci­ją apie vė­žio gy­dy­mo tok­siš­ku­mą ir jo val­dy­mą pra­dė­jo NVI va­do­vas doc. dr. Val­das Pe­če­liū­nas.
 
Kon­fe­ren­ci­ja Vil­niu­je su­bū­rė pla­tų bū­rį spe­cia­lis­tų, vie­nu ar ki­tu on­ko­lo­gi­nės li­gos gy­dy­mo eta­pu su­si­du­rian­čių su pa­cien­tais, ku­rių svei­ka­tą vei­kia prieš­vė­ži­nio gy­dy­mo ša­lu­ti­nių po­vei­kių, kom­pli­ka­ci­jų pasek­mės.

„Gy­dy­mo tok­siš­ku­mą ste­bi ne vien on­ko­lo­gai. Pa­cien­tai dėl kom­pli­ka­ci­jų pa­ten­ka į šei­mos gy­dy­to­jų, kar­dio­lo­gų, en­dok­ri­no­lo­gų, nef­ro­lo­gų ir ki­tų spe­cia­lis­tų ka­bi­ne­tus. Vi­si tu­ri­me pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę ir ras­ti ben­drą spren­di­mą pa­cien­to la­bui. Ma­nau, kad iš šios kon­fe­ren­ci­jos iš­ei­si­me ge­res­ni spe­cia­lis­tai“, – kal­bė­jo NVI va­do­vas doc. dr. Val­das Pe­če­liū­nas.
Dis­ku­si­jo­je „Ko­dėl svar­bu kal­bė­ti apie ša­lu­ti­nius vė­žio gy­dy­mo reiš­ki­nius ino­va­ty­vaus gy­dy­mo ero­je?“ NVI va­do­vas iš­reiš­kė su­si­rū­pi­ni­mą, kad šian­dien, ski­riant gy­dy­mą ir ieš­kant op­ti­ma­laus efek­to bei tok­siš­ku­mo san­ty­kio, pa­si­gen­da­ma per­so­na­li­zuo­tų spren­di­mų: „Čia yra di­de­lė pro­ble­ma. Kaip ras­ti ba­lan­są kiek­vie­nam žmo­gui as­me­niš­kai? Da­bar mums ypač rei­ka­lin­gi ge­ri gy­dy­to­jai, tu­rin­tys di­de­lę pa­tir­tį, ir rei­ka­lin­gos štai to­kios, spe­cia­lis­tus ap­jun­gian­čios kon­fe­ren­ci­jos.
 
Tok­siš­kas che­mo­te­ra­pi­jos po­vei­kis

Kon­fe­ren­ci­jos or­ga­ni­za­to­rė NVI Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riaus su die­nos sta­cio­na­ru va­do­vė gy­dy­to­ja on­ko­lo­gė che­mo­te­ra­peu­tė doc. dr. Bi­ru­tė Bra­siū­nie­nė sa­ko, kad me­di­ka­men­ti­nis vė­žio gy­dy­mas pas­ta­rai­siais de­šimt­me­čiais la­bai plė­tė­si: su­kur­ta daug nau­jų prieš­vė­ži­nių vais­tų, dar daug jų te­stuo­ja­ma kli­ni­ki­niuo­se ty­ri­muo­se. „Vi­si nau­ji prieš­vė­ži­niai vais­tai pa­si­žy­mi ne tik ge­res­niu po­vei­kiu, ge­res­niais iš­gy­ve­ni­mo re­zul­ta­tais, bet ir ga­li­mais ša­lu­ti­niais reiš­ki­niais. Šių die­nų on­ko­lo­gi­nis pa­cien­tas iš­gy­ve­na il­giau ir tą lai­ką jis no­ri gy­ven­ti ko­ky­biš­kai: tęs­ti dar­bus, iš­lik­ti so­cia­liai ak­ty­vus. Nau­ji vais­tai tai lei­džia, bet jų tok­si­nio po­vei­kio or­ga­niz­mui ga­li­my­bė iš­lie­ka“, – ko­le­goms kal­bė­jo gy­dy­to­ja che­mo­te­ra­peu­tė.
 

Kas­dien kli­ni­ko­je ste­bi­mi pa­cien­tai, ku­riems nuo che­mo­te­ra­pi­nių vais­tų pa­si­reiš­kia py­ki­ni­mas, vė­mi­mas, plau­kų slin­ki­mas, krau­jo for­mu­lės pa­ki­ti­mas. „Tu­ri­me ir odos, ki­to or­ga­no sun­kaus laips­nio ar dau­gi­nių or­ga­nų pa­žei­di­mų at­ve­jų, ką ste­bi­me gydydami pa­žan­giais vais­tais: bio­lo­gi­ne te­ra­pi­ja, imu­no­te­ra­pi­ja ar jų de­ri­niais. Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riu­je su die­nos sta­cio­na­ru kas­dien ski­ria­me ge­ro­kai daugiau nei 200 pacientų me­di­ka­men­ti­nį vė­žio gy­dy­mą, iš jų tik­rai bus ke­li pro­cen­tai li­go­nių, ku­riems dėl gy­dy­mo tok­siš­ku­mo tu­ri­me keis­ti do­zių re­ži­mą ar ati­dė­ti gy­dy­mą. Pa­si­tai­ko ir sun­kes­nio ar sun­kaus laips­nio kom­pli­ka­ci­jų, kai tu­ri­me sku­biai sta­cio­na­ri­zuo­ti bei už­tik­rin­ti gy­vy­bi­nes funk­ci­jas“, – pa­sa­ko­jo doc. dr. B.Bra­siū­nie­nė.
 
Gy­dy­to­jos tei­gi­mu, kol kas vi­siš­kai iš­veng­ti me­di­ka­men­ti­nio vė­žio gy­dy­mo tok­siš­ku­mo ne­įma­no­ma: „Vis dėl­to pri­va­lo­me pa­da­ry­ti vis­ką, kad, jei jis ir pa­si­reikš, pa­si­reikš­tų kuo ma­žes­niu tok­siš­ku­mo laips­niu ir kuo ma­žes­ne ža­la pa­cien­tui.“
 
Au­ga kli­ni­ki­nių vais­ti­nin­kų po­rei­kis

Doc. dr. B.Bra­siū­nie­nei ant­ri­no ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Far­ma­ci­jos ir far­ma­ko­lo­gi­jos cen­tro va­do­vė doc. dr. Kris­ti­na Ga­ruo­lie­nė: „Daž­nai vi­suo­me­nė­je iš­reiš­kia­ma vil­tis, kad ino­va­ty­vūs vais­tai yra ste­buk­lin­gi, jie tik gy­do ir nė­ra jo­kio ne­pa­gei­dau­ja­mo po­vei­kio. Bet rei­kia su­pras­ti, kad tai – nau­ji vais­tai. Apie juos pa­pras­tai ži­no­ma ne­daug. O kuo vais­tas il­giau var­to­ja­mas, kuo dau­giau pa­cien­tų juo gy­do­ma, tuo dau­giau mes apie vais­tą su­ži­no­me.“
 

„Net ir su nau­jais vais­tais tu­ri­me daug tok­siš­ku­mo at­ve­jų, – pri­ta­rė Vil­niaus ir Up­sa­los Šve­di­jo­je uni­ver­si­te­tų stu­den­tė doktorantė Mil­da Gir­de­ny­tė. – Sa­vo dar­buo­se daug dė­me­sio ski­riu an­ti­kū­nų kon­ju­ga­tams, ku­rie šian­dien va­di­na­mi ino­va­ty­via me­di­ci­na, nau­jos kar­tos vais­tais. Bet jie su­ke­lia pe­ri­fe­ri­nę neu­ro­pa­ti­ją – li­gą, pa­si­reiš­kian­čią pe­ri­fe­ri­nių ner­vų pa­žei­di­mu. Žmo­gus jau­čia skaus­mą, tir­pi­mą, sil­pnu­mą, dilg­čio­ji­mą ga­lū­nė­se – ran­ko­se, ko­jo­se. Mė­gi­na­me žiū­rė­ti iš far­ma­ko­ki­ne­ti­nės pu­sės, kaip ga­li­ma tai pa­aiš­kin­ti ir kuo ga­li­me pa­dė­ti.“
K.Garuolienės teigimu, at­ėjo lai­kas kal­bė­ti apie nau­jos struk­tū­ros – kli­ni­ki­nių vais­ti­nin­kų – svei­ka­tos sis­te­mo­je at­si­ra­di­mą. „At­si­ran­dant vis dau­giau ino­va­ty­vių vais­tų, dau­ge­liui jų rei­kia ypa­tin­gos ste­bė­se­nos: kaip pa­cien­tas jau­čia­si juos var­to­da­mas, kaip re­a­guo­ja jo or­ga­niz­mas, kas jam ga­li at­si­tik­ti, į ką jam pa­čiam at­kreip­ti dė­me­sį, kad pa­ste­bė­tų pa­vo­jin­gus po­žy­mius ir lai­ku kreip­tų­si į gy­dy­to­jus. Kli­ni­ki­niai vais­ti­nin­kai la­bai pri­si­dė­tų prie pa­cien­tų gy­ve­ni­mo ko­ky­bės ir bū­tų pui­kus gy­dy­to­jų ko­man­dos na­rys, pa­de­dan­tis val­dy­ti tok­siš­ku­mą“, – įsi­ti­ki­nu­si doc. dr. K.Ga­ruo­lie­nė.
Anot do­cen­tės, mul­tip­ro­fi­li­nė­se pa­žan­gių vals­ty­bių li­go­ni­nė­se dir­ba di­de­li vais­ti­nin­kų sky­riai, ku­riuo­se spe­cia­lis­tai tei­kia iš­sa­mias kon­sul­ta­ci­jas tiek gy­dy­to­jų ko­man­doms, tiek pa­tiems pa­cien­tams.
 

„Ben­dra­vi­mas su pa­cien­tu, jo in­for­ma­vi­mas yra vie­nas ge­riau­sių bū­dų val­dy­ti vais­tų tok­siš­ku­mą. Mes to­kios prak­ti­kos ne­tu­ri­me. Šian­dien mū­sų ša­ly­je tą da­ro gy­dy­to­jai, bet jų lai­kas ri­bo­tas“, – ap­gai­les­ta­vo Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Far­ma­ci­jos ir far­ma­ko­lo­gi­jos cen­tro va­do­vė doc. dr. Kris­ti­na Ga­ruo­lie­nė.

 
Dau­gia­da­ly­kės ko­man­dos svar­ba
Apie stip­rios dau­gia­da­ly­kės ko­man­dos svar­bą už­si­mi­nė ir dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vu­si bei slau­gy­to­jų po­žiū­rį pri­sta­čiu­si NVI Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riaus su die­nos sta­cio­na­ru vy­riau­sio­ji ko­or­di­na­to­rė Di­na Trai­na­vi­čiū­tė-Ja­na­vi­čie­nė.
 

„Daž­nai pa­cien­tai iš­vyks­ta na­mo ne­ži­no­da­mi, kas jiems ga­li at­si­tik­ti, o ša­lu­ti­nį vais­tų po­vei­kį pa­lai­ko ki­tu or­ga­niz­mą vei­kian­čiu veiks­niu ir ne­re­tai į gy­dy­mo įstai­gą krei­pia­si pa­vė­luo­tai, – pa­sa­ko­jo NVI Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riaus su die­nos sta­cio­na­ru vy­riau­sio­ji ko­or­di­na­to­rė Di­na Trai­na­vi­čiū­tė-Ja­na­vi­čie­nė. – Di­džiau­sią lai­ko da­lį pa­cien­tas vis dėl­to pra­lei­džia su slau­gy­to­jo­mis tiek gy­dy­mo lai­ko­tar­piu, tiek po to. Tad slau­gy­to­jams svar­bu tar­pi­nin­kau­ti tarp gy­dy­to­jų ir pa­cien­tų, švies­ti bei in­for­muo­ti apie ga­li­mus ša­lu­ti­nius reiš­ki­nius“, – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė.

 
„Pa­tys gy­dy­to­jai ži­no, kad pa­gal­ba yra. Ta­čiau kaip ją gau­ti pa­cien­tui? Jis nuo­lat su­si­du­ria su iš­šū­kiu, į ką kreip­tis ir kaip pa­gal­bos su­lauk­ti lai­ku“, – dis­ku­si­jo­je pa­cien­tų rū­pes­čiais pa­si­da­li­no NVI pa­cien­tų ta­ry­bos at­sto­vė Ne­rin­ga Čia­kie­nė.
 
D.Trai­na­vi­čiū­tė-Ja­na­vi­čie­nė pri­mi­nė, kad NVI Che­mo­te­ra­pi­jos su die­nos sta­cio­na­ru sky­riu­je pra­de­dan­tys me­di­ka­men­ti­nę vė­žio te­ra­pi­ją gau­na Pa­cien­to die­ny­ną, kur pa­tei­kia­ma vi­sa ser­gan­čia­jam ir jo ar­ti­ma­jam ak­tu­a­li in­for­ma­ci­ja. Nu­ro­dy­ti bū­ti­niau­si pa­ta­ri­mai, ki­tų vi­zi­tų bei nu­ma­to­mų ty­ri­mų da­tos, gy­dy­to­jų ir ki­ti svar­būs kon­tak­tai, ku­riais pa­cien­tas su spe­cia­lis­tais ga­lė­tų su­si­siek­ti bet ku­riuo pa­ros me­tu.
 

NVI gy­dy­to­ja odon­to­lo­gė or­to­pe­dė Aust­ri­da Ger­lia­kie­nė pri­mi­nė, kad į on­ko­lo­gi­nio li­go­nio gy­dy­mo ko­man­dą svar­bu įtrauk­ti ir odon­to­lo­gus. „On­ko­lo­gų ben­dra­dar­bia­vi­mas su odon­to­lo­gais yra svar­bes­nis, ne­gu kad įsi­vaiz­duo­ja dau­ge­lis spe­cia­lis­tų. Bur­nos in­fek­ci­ja tu­ri tie­sio­gi­nę įta­ką vi­sai or­ga­niz­mo re­ak­ci­jai. Kvie­čiu vi­sus spe­cia­lis­tus pri­myg­ti­nai siųs­ti pa­cien­tus su­si­tvar­ky­ti bur­nos ert­mę dar iki on­ko­lo­gi­nio gy­dy­mo“, – pa­ta­rė gyd. A.Ger­lia­kie­nė.

 
Jos tei­gi­mu, kol kas vals­ty­bė­je nė­ra sis­te­mi­nio po­žiū­rio: „Kai iš­ope­ruo­ja­mas tie­sio­sios žar­nos na­vi­kas, su­ku­ria­ma sto­ma. De­ja, bur­nos vė­žiu ser­gan­tys žmo­nės po ope­ra­ci­jų iš­lei­džia­mi į ne­ži­nią. Kaž­kur, kaž­kas, kaž­ko­kiu bū­du tu­ri pa­cien­tus su­pro­te­zuo­ti ir tas bai­sias žaiz­das su­tvar­ky­ti. No­rė­tų­si dau­giau ben­dra­dar­bia­vi­mo.“
 
Gy­do­ma se­nais apa­ra­tais

Trū­ku­mų svei­ka­tos sis­te­mo­je įžvel­gė ir Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės On­ko­lo­gi­jos ir ra­dio­te­ra­pi­jos kli­ni­kos va­do­vė gy­dy­to­ja on­ko­lo­gė ra­dio­te­ra­peu­tė dr. Ais­ta Plies­kie­nė. „Šiuo­lai­ki­nės ra­dio­te­ra­pi­jos pri­ei­na­mu­mas Lie­tu­vo­je iš tik­rų­jų nė­ra vi­siš­kai už­tik­ri­na­mas. Kal­bu apie pa­grin­di­nius ra­dio­te­ra­pi­jos įren­gi­nius – li­ni­ji­nius grei­tin­tu­vus. De­ja, ne vi­si mū­sų pa­cien­tai šian­dien ga­li su­lauk­ti spin­du­li­nio gy­dy­mo nau­jau­siais apa­ra­tais. Šian­dien tu­ri­me pen­kis nuo­lat gen­dan­čius se­nos kar­tos li­ni­ji­nius grei­tin­tu­vus“, – ap­gai­les­ta­vo dr. A.Plies­kie­nė.

 
Gy­dy­to­jos tei­gi­mu, pa­cien­tai, gy­do­mi se­nais apa­ra­tais, daž­niau su­si­du­ria su gy­dy­mo tok­siš­ku­mu. „Švi­ti­nant to­kiais apa­ra­tais, lau­kai di­des­ni, la­biau ap­švi­ti­na­mi kri­ti­niai or­ga­nai. Šiuo at­ve­ju ge­ras pa­vyz­dys bū­tų kai­rio­sios krū­ties švi­ti­ni­mas be gi­laus įkvė­pi­mo kon­tro­lės me­to­do, kai do­zė šir­dies prie­ki­nei sie­nai ir krau­ja­gys­lėms ten­ka di­des­nė, tad di­des­nis bū­na ir vė­ly­va­sis ra­dio­te­ra­pi­jos są­ly­go­tas kar­dio­lo­gi­nis tok­siš­ku­mas“, – aiš­ki­no gy­dy­to­ja ra­dio­te­ra­peu­tė.
 
Me­di­kės nuo­mo­ne, di­des­nės pa­stan­gos tu­rė­tų bū­ti ski­ria­mos tiek at­nau­ji­nant įran­gą, tiek stip­ri­nant moks­li­nių ty­ri­mų plėt­rą: „Da­lis mū­sų gy­do­mų pa­cien­tų yra po­ten­cia­liai jaut­res­ni ra­dio­te­ra­pi­jai. To­dėl at­ei­ty­je mes tu­ri­me plė­to­ti in­di­vi­du­a­laus ra­dio jaut­ru­mo ty­ri­mus, siek­ti, kad to­kie pa­cien­tai bū­tų leng­vai iden­ti­fi­kuo­ja­mi ir gy­do­mi, pa­si­tel­kiant jiems sau­gius gy­dy­mo me­to­dus. Tu­ri­me plė­to­ti mo­le­ku­li­nę ir ge­ne­ti­nę diag­nos­ti­ką ša­ly­je“, – įsi­ti­ki­nu­si dr. A.Plies­kie­nė.


 
Skirtinga ri­zi­ka vaikams ir sen­jo­rams
Kon­fe­ren­ci­ja sim­bo­liš­kai pra­dė­ta ir baig­ta jaut­riau­sio­mis – vai­kų ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nių – te­mo­mis. Pa­sak Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­ros kli­ni­kų Vai­kų on­ko­he­ma­to­lo­gi­jos cen­tro va­do­vės prof. Je­le­nos Ras­con, vai­kų vė­žiui bū­din­gi ge­ri pa­svei­ki­mo re­zul­ta­tai: 80 proc. vai­kų, ku­riems diag­no­zuo­ja­ma on­ko­lo­gi­nė li­ga, pa­sveiks­ta ir gy­ve­na il­gai.
 

„Vai­kų vė­žys su­da­ro ne­di­de­lę da­lį – maž­daug 0,5 pro­cen­to vi­sų nau­jų vė­žio at­ve­jų. Vai­kas on­ko­lo­gi­ne li­ga su­sirg­ti ga­li ir bū­da­mas nau­ja­gi­miu, ir bū­da­mas dar­že­li­nu­kas ar mo­kyk­li­nio am­žiaus. Ko­kių pa­da­ri­nių on­ko­lo­gi­nės li­gos gy­dy­mas vai­kys­tė­je ga­li tu­rė­ti pa­cien­tui su­au­gus? Kaip su­švel­nin­ti vė­ly­vą tok­siš­ku­mą? Šian­dien tu­ri­me vis di­dė­jan­čią mū­sų bu­vu­sių pa­cien­tų po­pu­lia­ci­ją. Be­veik 60 proc. mū­sų pa­svei­ku­sių pa­cien­tų tu­ri lė­ti­nę li­gą, su­si­ju­sią su bu­vu­sia on­ko­lo­gi­ne li­ga ir tai­ky­tu gy­dy­mu. Ir šiuo at­ve­ju tai tam­pa ne­be on­ko­lo­go, o ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tų iš­šū­kiu“, – kal­bė­jo prof. Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­ros kli­ni­kų Vai­kų on­ko­he­ma­to­lo­gi­jos cen­tro va­do­vės prof. Je­le­nos Ras­con.

 
NVI gy­dy­to­jas on­ko­lo­gas che­mo­te­ra­peu­tas Le­o­nid Ga­ti­ja­tul­lin at­krei­pė dė­me­sį, kad su am­žiu­mi di­dė­ja ir ser­ga­mu­mas on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis. „Tu­ri­me sens­tan­čią po­pu­lia­ci­ją. Va­di­na­si, maž­daug po de­šimt­me­čio vy­rau­jan­ti pa­to­lo­gi­ja ir vy­rau­jan­tis mir­tin­gu­mas bus sie­ja­mas su on­ko­lo­gi­ne li­ga“, – tei­gė gy­dy­to­jas.
 
Anot pra­ne­šė­jo, vy­res­nio am­žiaus pa­cien­tas pri­klau­so di­des­nės ri­zi­kos gru­pei: jo svei­ka­tos būk­lė pra­stes­nė, jis la­biau lin­kęs sirg­ti, tu­ri vie­ną ar ke­le­tą gre­tu­ti­nių li­gų, kas ant­ras pa­cien­tas ser­ga kar­dio­vas­ku­li­ne, lė­ti­ne li­ga, pras­čiau to­le­ruo­ja me­di­ka­men­tus.
 

„Šiais klau­si­mais itin svar­bi tam­pa nau­jo­ji sri­tis – on­ko­ge­riat­ri­ja. Jei­gu tu­ri­me vy­res­nio am­žiaus pa­cien­tą su gre­tu­ti­nė­mis li­go­mis, chi­rur­gi­nis, che­mo­te­ra­pi­nis, imu­no­te­ra­pi­nis, ra­dio­te­ra­pi­nis gy­dy­mas pa­di­di­na ri­zi­ką kom­pli­ka­ci­joms su­si­for­muo­ti. Nors ab­so­liu­čiai vi­si šie fak­to­riai svar­būs, kas­die­ni­nė­je prak­ti­ko­je at­lik­ti to­kį il­ga­lai­kį vi­sa­pu­siš­ką ge­ria­ti­nį įver­ti­ni­mą yra la­bai sun­ku dėl lai­ko sto­kos. Lai­kas kal­bė­ti apie on­ko­ge­riat­ri­jos spe­cia­lis­tų dar­bą spe­cia­li­zuo­to­se on­ko­lo­gi­nę pa­gal­bą tei­kian­čio­se įstai­go­se“, – re­ziu­ma­vo gy­dy­to­jas NVI gy­dy­to­jas on­ko­lo­gas che­mo­te­ra­peu­tas Le­o­nid Ga­ti­ja­tul­lin.

 
Rei­ka­lin­gi kom­plek­si­niai spren­di­mai
Kon­fe­ren­ci­jos me­tu pa­aiš­kė­jo, kad gal­vo­sū­kį, kaip ma­žin­ti vė­žio gy­dy­mo tok­siš­ku­mą, iš­spręs­ti ga­li­ma tik pa­si­tel­kus vi­są prie­mo­nių kom­plek­są. „Čia svar­bios ke­lios gran­dys: pa­cien­tas ir jo ap­lin­ka, gy­dy­mo ko­man­da ir svei­ka­tos sis­te­mos or­ga­ni­za­ci­ja, – tei­gė doc. dr. B.Bra­siū­nie­nė. – Kal­bant apie pa­cien­tą, svar­bu su­pa­žin­din­ti jį su ga­li­mais tok­si­niais reiš­ki­niais, su­teik­ti kon­tak­tus, mo­ky­ti, kaip at­pa­žin­ti ša­lu­ti­nius reiš­ki­nius, kaip elg­tis va­ka­rais ar šven­čių die­no­mis, taip pat in­for­muo­ti ir jo ar­ti­muo­sius. Me­di­kų ko­man­dai, ku­ri su­pa pa­cien­tą, svar­bu nuo­lat mo­ky­tis ir tin­ka­mai per­duo­ti pa­cien­tams ži­nias apie nau­jus vais­tus.
 
Tuo tiks­lu NVI gy­dy­to­jai nuo­lat to­bu­li­na­si ir da­ly­vau­ja tarp­tau­ti­nė­se veik­lo­se. Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riu­je su die­nos sta­cio­na­ru slau­gy­to­jų gran­dis ak­ty­viai įtrau­kia­ma į gy­dy­mo pro­ce­sus, or­ga­ni­zuo­ja­mi mo­ky­mai apie nau­jau­sius vais­tus, ak­cen­tuo­ja­ma, kaip svar­bu in­for­ma­ci­ją pa­cien­tui su­teik­ti leng­vai su­pran­ta­ma kal­ba.
„Rei­ka­lin­ga va­lan­dos truk­mės iš­plės­ti­nė šei­mos kon­sul­ta­ci­ja – po­kal­biui su pa­cien­tu, su jo ar­ti­mai­siais apie tai, kaip mes ga­lė­tu­me gy­dy­ti vė­žį, ko­kie ga­li bū­ti ša­lu­ti­niai efek­tai, ko­kia yra pa­cien­to per­spek­ty­va. De­ja, to­kio spren­di­mo kol kas nė­ra“, – sa­kė NVI va­do­vas doc. dr. V.Pe­če­liū­nas.
 
„Kad vė­žio gy­dy­mas bū­tų kuo efek­ty­ves­nis, su kuo ma­žes­nė­mis pa­sek­mė­mis pa­cien­tui, yra svar­būs ir svei­ka­tos sis­te­mos or­ga­ni­za­vi­mo klau­si­mai: kaip op­ti­mi­zuo­ti on­ko­lo­gi­nio pa­cien­to vi­zi­tui skir­tą lai­ką, spręs­ti slau­gy­to­jų trū­ku­mo pro­ble­mą, kaip trum­pin­ti pa­te­ki­mo pas spe­cia­lis­tą lai­ką, ben­dra­dar­biau­ti su far­ma­ko­lo­gais, vyk­dy­ti ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių re­gist­rą ir jį ana­li­zuo­ti“, – api­ben­dri­no sky­riaus va­do­vė.

RASA KASPERAVIČIŪTĖ-MARTUSEVIČIENĖ

LSVEIKATA

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių