Skalūninės dujos – ar „Chevron“, ar „von“?

2013-09-16 d. „Chevron“ pripažinta skalūninių dujų konkurso nugalėtoja. Sprendimą dar turės patvirtinti Vyriausybė bei „Chevron“ privalės atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kurį tvirtins savivaldybės (atsakomybė kaip visada perkeliama savivaldybėms).

Tema pradedanti atsibosti, bet aktuali. Manau, kad kaip ir naujos atominės elektrinės atveju, informacija buvo pateikta nepakankamai, netinkamai ir nepagrįstas saugumas bei nauda visuomenei.

Pradedama, ar tęsiama ne iš tos pusės – pasigendu naujos Vyriausybės energetikos strategijos. Jie teigė, kad sena bloga, o naujos nepateikia. Sprendimai priimami chaotiškai, be nuoseklumo ir ilgalaikės vizijos. Pagrindinis naudojamas skalūninių dujų argumentas – nepriklausomybė. Tai nebus nepriklausomybė, o bus priklausomybės keitimas kita. Manęs, kaip liberalių pažiūrų žmogaus, jokia priklausomybė nežavi, bet suprasdamas, kad tai neišvengiama, keliu klausimus, kiek šita „ne priklausomybė“ kainuos ir ar ji saugi. Į šiuos klausimus atsakymų negirdžiu ir nerandu.

Tiesioginės užsienio investicijos yra sveikintinos, nes tai yra vienas iš ekonomikos augimo variklių, bet kova dėl dujų nepriklausomybės dviem frontais daro neigiamą poveikį kitiems, jau veikiantiems ekonomikos varikliams – prekių ir paslaugų eksportui. Lietuviškų sunkvežimių eilės prie Rusijos sienos bei pieno ir mėsos produktų eksporto į šią šalį apribojimai mūsų ekonomikai naudos tikrai neatneš. Manau, pirma reikėtų baigti suskystintų dujų terminalo projektą ir tada pereiti prie skalūninių dujų, tokiu atveju Lietuvos derybinė pozicija būtų geresnė, bet visa tai ir yra energetikos bei ekonomikos strategija.

Priimant sprendimus geriausia vadovautis ilgalaike, pasauline praktika ir patirtimi. Ši technologija susijusi su iškasenomis, kurios niekur nedings ir niekas kitas jomis nepasinaudos. Skalūninių dujų gavybai nėra nei 20 metų, todėl ilgalaikis poveikis aplinkai ir žmonėms nežinomas. Manau, kad mūsų kontrolės ir priežiūros institucijos neturi technologinių ir žmogiškųjų išteklių kontroliuoti šį procesą. Naftos ir dujų gavybos istorijoje turime du, vieną labai sėkmingą, kitą ne tokį sėkmingą, mums iš principo tinkančius pavyzdžius – Norvegija ir Nyderlandai. Norvegijoje atradus naftos ir dujų telkinius, jų gavybą kontroliuoja valstybė. Norvegija, pasirinkusi šį modelį, investavo milžiniškas lėšas į mokslą, šios technologijos vystymą bei naujų telkinių paiešką ir šiuo metu yra 3 pagal išgaunamus naftos ir dujų kiekius šalis pasaulyje bei sukaupusi per 100 mlrd. EUR rezervą. Nyderlandai tokiais pasiekimais pasigirti negali. Lietuva pasirinko Nyderlandų modelį.

Kol nėra atsakymų (skaičiais, o ne teiginiais „gera ir stengsimės“) į klausimus: kokia energetikos strategija? kas ir kokiomis priemonėmis kontroliuos skalūninių dujų gavybą? kokios bus jų galios ir atsakomybė? koks bus ilgalaikis poveikis žmonėms, aplinkai ir ekonomikai? kokia bus dujų kaina? kokios planuojamos pajamos į biudžetą ir kam jos bus naudojamos? – aš esu prieš, nes pagal tai kaip dabar vyksta, galima teigti, kad bus „norėjom kaip geriau, o išėjo, kaip visą laiką“.