Skerstuvių tradicijos nyksta

Vėlyvą rudenį kaimuose prasidėdavo skerstuvės. Ši tradicija nyksta, nes drastiškai mažėja kiaulių augintojų. Ne tik dėl to, kad vyresnieji pavargo, o jaunimas nenori – afrikinio kiaulių maro (AKM) šmėkla išgąsdino kiaulių augintojus. Tačiau kiaulienos mėgėjų netrūksta, ir jie ieško kokybiškos mėsos, kuri užauginta nedideliuose ūkiuose.

Išvargino reikalavimai ir tikrinimai
Plintantis AKM virusas ir sugriežtinti biologinės saugos reikalavimai prislėgė smulkiuosius Klaipėdos rajono kiaulių augintojus. Jie kalbėjo, jog tikriausiai valdžia nebenori, kad savo tvarteliuose augintų – visiems užtektų ir kompleksuose, pramoniniu būdu užaugintų kiaulių mėsos. Anksčiau net priverstinai siūlė smulkiesiems skersti ir už tai gauti išmokas.
Šiemet per 10 mėnesių, pasak Žemės ūkio skyriaus vedėjos Aurelijos Latakienės, rajone sumažėjo 30 kiaulių laikytojų. Sausio 1 d. buvo deklaruotos 10 724 kiaulės, o lapkričio 1 d. – 317 mažiau. „Vyrauja ūkiai, kuriuose laikoma iki 10 kiaulių: 98 ūkininkai augina 294 kiaules. Nuo 11 iki 100 kiaulių deklaruoja 3 ūkininkai, vienas ūkis – 106 kiaules, 3 laikytojai deklaruoja daugiau nei po tūkstantį, iš viso – 9 963 riestasnukes“, – kalbėjo A. Latakienė.
Šią vasarą Vėžaičių seniūnijoje aptiktas AKM virusas, tačiau kai kurios šeimos tęsia tradiciją auginti kiaules. Pasak žemės ūkio specialistės Elenos Kundrotienės, jų augintojų mažėja – šiuo metu deklaravę apie 20 gyventojų, kurie laiko po 1–3 kiaules. „Išgąsdino AKM – griežti biologinės saugos reikalavimai, vargino nuolatinis veterinarijos tarnybos specialistų tikrinimas“, – neabejojo specialistė ir pridūrė, kad skerstuvės kaime – retas dalykas.
„Mūsų seniūnijoje žmonės kaip mieste gyvena – gyvulių beveik nebeaugina. Reta šeima ryžtasi savo reikmėms užsiauginti, – kalbėjo Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė. – Sako, neapsimoka – reikia pirkti pašarą, ir paršeliai labai brangūs.“
Dovilų seniūnijos žemės ūkio specialistė Vilija Jurgutienė patikino, kad dabar griežta kiaulių apskaita: paršavedžių augintojai paršelius tik iš namų parduoda, įregistruoja kiekvieną gyventoją, kuris nuperka. „AKM atgrasė smulkiuosius ūkininkus nuo kiaulininkystės, bet, kita vertus, kaimas senėja – vyresnieji nebeturi jėgų, o jaunimas nenori auginti šių gyvulių“, – dėstė V. Jurgutienė.

Iš ūkininko – pigiau ir skaniau
Iš kaimo kilusi gargždiškė Vita Lukauskienė prisimena, jog kadaise kiekvienoje sodyboje kriuksėjo kiaulės. „Vieną pjaudavo prieš Kalėdas, kitą – prieš Velykas. Kiaulė buvo svarbus gyvulys šeimai“, – sakė ji.
Pašnekovė prisimena skerstuves – didelį darbymetį, kuriam reikėjo pasiruošti iš anksto. Ji ne tik stebėjo, bet ir padėjo mamai išdoroti kiaulę. „Viską išmokau: sutvarkyti mėsą, ją atvėsinti, išplauti žarnas ir paruošti vėdarams, dešroms – pati be vargo galiu tai padaryti“, – šypsojosi Vita.
Tačiau dabar, anot jos, kaimo žmonės šneka, kad nebeapsimoka auginti kiaulių – verčiau pirkti užaugintą. „Mūsų šeima du kartus per metus perka iš ūkininko – dalijamės su dukros šeima, anūku. Ir dabar esu užsisakiusi“, – kalbėjo V. Lukauskienė.
Tačiau ji pastebėjo, kad pirkti reikia ne iš pirmo siūlančiojo, nes gali apsipirkti. Antai persiskaičiusi skelbimą apie parduodamą kiaulę iš smalsumo pasiskambino ūkininkui ir sužinojo, kad tai lašininė kiaulė. „Mes perkame iš ūkininko Vytauto Gliožerio, kuris augina landrasų veislės kiaules, jų lašiniai sluoksniuoti, – kalbėjo V. Lukauskienė. – Žinome, kaip jis augina, todėl pasitikime ir jau seniai iš jo perkame. Pavasarį už gyvojo svorio kilogramą mokėjome po 2,80 euro.“
Pašnekovės teigimu, pirkti kiaulę pigiau nei parduotuvėje dažnai įsigyti po gabalą kiaulienos, be to, nepalyginsi naminio gyvulio mėsos kokybės, skonio. „Pasigaminu gardžiausius kepsnius, šnicelius, slėgtainį, šaltieną ir kitus valgius – žinau, ką valgau, – džiaugėsi Vita. – Parduotuvėje mėsą perku tik bėdos atveju.“

Šeimos ūkyje – ekstensyvus šėrimas
Gribžinių kaime ūkininkaujantis Vytautas Gliožeris vienu metu augina daugiau nei 100 kiaulių – vienintelis toks šeimos ūkis ne tik Klaipėdos rajone. Prieš 30 metų įsigijęs keletą kiaulaičių ir sėkmingai užauginęs, jų nebeatsisakė iki šiol. „Man patinka šie aristokratiški gyvuliai, nedergiantys ten, kur ėda. Kas kita karvės – dešimtmetį teko dirbti karvių komplekse ūkyje. Jeigu kiaulė murzina, tai ūkininko problema“, – dėstė V. Gliožeris.
Išlaikyti šeimos ūkį jam padėjo atkaklumas. „Didžiuliai biologinės saugos dėl AKM ir gyvūnų gerovės reikalavimai apsunkino kiaulių augintojus. Veterinarijos tarnybos specialistai kibo prie visko, pavyzdžiui, nurodė tikrinti vandenį, kuriuo girdėme kiaules, nors ir mes patys jį geriame, – šypsojosi ūkininkas. – Įspėjo dėl kiaulidėje pastebėtų voratinklių, o dėl perdegusios lemputės galėjo paskirti baudą.“
V. Gliožeris neslėpė: norėjo jo kiaulių ūkį likviduoti. Vienas tikrintojas prasitarė, jog dėl mažų ūkių daug rūpesčių – kompleksuose pakankamai užauginama kiaulių, kurių mėsos užteksią visiems.
Tačiau komplekse pramoniniu būdu auginamų gyvulių mėsa skiriasi nuo auginamų ūkininko tvarte. V. Gliožeris šeria įvairių grūdų mišiniu – savo užaugintu pašaru. Pasak jo, žmonės pageidauja kiaulių iki 120 kg, o turgaus prekeiviai – 150 kg. „Iki 130 kg jos užauga per 8–8,5 mėnesio. Pusiau ekstensyviai auginu, kad būtų gera mėsos kokybė, skoninės savybės“, – atskleidė ūkininkas.

Išsilaiko tiesiogiai parduodamas vartotojams
Apie 40 ha žemės valdantis V. Gliožeris prisipažino, kad iš augalininkystės neišgyventų. Turint gyvulių ūkį auginti grūdines kultūras naudinga dėl to, kad gali į savo laukus išvežti mėšlą. „Augalininkyste besiverčiantys ūkininkai žiemą nebeturi ką veikti, o mums prasideda darbymetis, nes suaktyvėja mėsos pirkimas, – atskleidė ūkininkas. – Atvėsus orams – skerstuvių metas. Ne vasarą laikas skersti, nors pasitaikė, kad per karščius atvažiavo jauni žmonės pirkti kiaulę. Nepavyko jų įtikinti, kad palauktų, kol atvės, tačiau daugiau niekada nebeatvažiavo.“
V. Gliožeris patikino, jog neužaugina tiek kiaulių, kad patenkintų visų norinčiųjų poreikius. Pirkėjai atvyksta iš aplinkinių rajonų, nes ten nėra didesnių kiaulių ūkių. Beje, perka įvairaus amžiaus žmonės: vyresni nusiperka ir dalijasi su vaikais, anūkais. Ūkininkas džiaugėsi, kad yra nuolatinių klientų, perkančių jo užaugintas kiaules ne vieną dešimtmetį.
„Išsilaikome todėl, kad ūkyje dirbame patys, tik šeimos nariai, ir savo užaugintas kiaules parduodame tiesiogiai vartotojams, – dėstė V. Gliožeris. – Sąžiningai moku valstybei mokesčius nuo kiekvienos kiaulės – visos yra apskaitos sistemoje. Netgi savo reikmėms paskerdęs moku PVM.“
Jis patikino, jog kiaulių kaina – sutartinė. Pigiau neparduodantis, kad nekiltų abejonių dėl kokybės, tačiau jaučiantis, kam padaryti nuolaidą. „Norintys pirkti telefonu pasitikslina, ar tai ne lenkiškos kiaulės, bet atvykę įsitikina, kad mano ūkyje užaugintos“, – didžiavosi ūkininkas.
V. Gliožeris pastebėjo, kad šiuo metu prekybos centruose kiauliena pabrangusi. „Ir dar brangs, nes didėja reikalavimai kiaulių ūkiams, ir jie nyksta, o kiaulienos paklausa nemažėja“, – kalbėjo ūkininkas.

Virginija LAPIENĖ
„Bangos“ archyvo nuotr.