Smulkiųjų mažėja, o piendavių bandos didėja

Klaipėdos rajone šiemet per 10 mėnesių išnyko dešimtis smulkiųjų pieno ūkių, tačiau melžiamų karvių nesumažėjo. Natūralus stambėjimas neaplenkia pieno ūkių. Šiuo metu pieno gamyba verčiasi 250 ūkių šeimininkų, kurie laiko 3 181 karvę. Daugiausia piendavių laikoma Judrėnų, Veiviržėnų ir Endriejavo seniūnijose. Vyresniems žmonėms jų atsisakyti sunku, nes tai tapo gyvenimo būdu.
Miglota ateitis
Beveik penktadalis rajono ūkiuose esančių karvių laikoma judrėniškių valdose – 543. Pieno ūkius puoselėja 28 ūkininkai. Pasak Judrėnų seniūnijos žemės ūkio specialistės Dalios Daugėlienės, šiemet jų bandose padaugėjo 58 piendavėmis, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. „Karvių skaičius svyruoja nežymiai – vienur sumažėjo, kitose bandose padidėjo“, – sakė specialistė.
Po vieną karvę tebelaiko 7 judrėniškiai, o didžiausiame ūkyje – 140 melžiamų karvių. Mažesniame laikomos 86 piendavės, puoselėjamas ir 60 piendavių ūkis. Trys ūkininkai laiko bandas, kuriose yra po 40 melžiamų karvių.
Judrėniškis Dainius Vilkas pieno ūkį sukūrė daugiau nei prieš 30 metų. Nuo ūkininkavimo pradžios jo valdose melžiamų karvių skaičius nesikeitė: 40. Visą laiką šis ūkininkas pieną parduoda įmonei „Žemaitijos pienas“. „Šiuo metu moka po 30 centų už kilogramą, o anksčiau – 28–29 ct/kg. Kaina netenkina, bet ką darysi, – sakė D. Vilkas. – Nuo to laiko, kai litus pakeitė eurais, pieno supirkimo kaina tokia pati, o kaip pabrango ūkio išlaikymas. Antai prieš 8 metus traktoriaus aptarnavimui užteko 700 eurų, o dabar prašo 5 tūkst. eurų.“ Jud­rėniškis pritarė dėl sumenkusių pieno supirkimo kainų protestavusiems ūkininkams, bet pats nedalyvavo. Pasak jo, jauni ūkininkai turi kovoti už savo teises, kad išgyventų. „Man jau pensija ant nosies, – šyptelėjo ūkininkas, kuris turi samdomą darbą, kaip ir žmona. – Žinoma, būtų gerai, kad už pieną mokėtų daugiau – galėtum kažką pasamdyti, mažiau reikėtų patiems dirbti.“
D. Vilkas neslėpė, kad jo pieno ūkio ateitis miglota – nebus kam perduoti, nes vaikai įsikūrę mieste, turi ten darbus, o anūkai dar maži.
Sulaiko žemės kvapas
Nuo nepriklausomybės pradžios ūkininkaujančios Eugenijos Valantinienės iš Gelžinių kaimo ūkyje melžiamų karvių banda sumažėjo per pusę – iki 12 piendavių. Visą laiką ji pieną parduoda tiesiogiai vartotojui. „Tai tiesioji grandinė – iš lauko iki stalo“, – šypsojosi ūkininkė. Tačiau šią vasarą smulkusis pieno ūkis buvo atsidūręs ties išlikimo riba, nes šeimininkė susižalojo ranką. „Apėmė neviltis, bet išgelbėjo sūnūs: vienas rytais ir vakarais atvažiuodavo melžti, kitas vežė pirkėjams į Klaipėdą, o trečias šienavo“, – atskleidė ūkininkė. Ir pridūrė, kad buvo baisu, nes apsiveršiavo trys telyčios. Sakė, galvojusi, kaip sūnus susitvarkys su pirmaveršėmis, bet jam pavyko: „Esu sužavėta, kaip jis gražiai elgiasi su gyvuliais. Buvo labai sunku, bet išgyvenom. Mūsų sūnūs nuostabūs.“
Valantinų pieno ūkis – vienas iš nedaugelio Dovilų seniūnijoje. Per visą ūkininkavimo laiką jie pieną pristato klaipėdiškiams pirkėjams. Šiuo metu už litrą gauna po eurą. Vasarą kasdien nuveždavo iki 240 litrų, o dabar – 160.

„Per 30 metų pažįstu savo pirkėjus, – kalbėjo E. Valantinienė. – Šiemet trūko pieno, nes pastaraisiais metais sumažinome bandą.“ Pasiteiravus, ar per dešimtmečius ūkininkavimo vargai atsipirko, ji sakė, kad šeimai, kurioje augo 5 vaikai, pinigų skaičiuoti nereikėjo – gyveno sočiai, pirko tai, ko reikėjo.
E. Valantinienė jau sulaukusi užtarnauto poilsio – trejus metus būdama pensijoje ūkininkauja ir vis nesiryžta atsisakyti karvių. „Vaikai sako, koks bus kaimas nebelikus karvių, – šyptelėjo ūkininkė. – Bet aš juk pensininkė – kada pailsėsiu? Vis sunkesni bidonai, pieno bidonėliai, ir žingsniai sulėtėjo. Norisi laisviau pagyventi. Štai atvažiuoja vaikai, o man rūpi karvės. Kartais pagalvoju, ar buvo verta gyvenimą paaukoti gyvulininkystei. Kiti gyvena lengviau.“
Ūkininkė neslėpė, kad jos ūkio ateitis liūdna: gal iki pavasario, o gal iki žiemos vidurio… Ji sakė žinanti, kam parduos karves – jas nusižiūrėjęs didelis ūkininkas iš Telšių rajono. Tačiau, nebelikus melžiamų karvių, liks augalininkystė: šeima augins daržoves – bulves, morkas, burokėlius, kopūstus. Ir dabar sūnūs jas augina, veža parduoti – tada dirbs su vaikais. „Aš esu žemdirbių vaikas – man žemė kvepia. Aš ją matau kitaip: žinau, kur gali augti bulvės, o kur – morkos ar burokėliai“, – atskleidė E. Valantinienė.
Kol jėgos neapleis
Janina ir Vidmantas Ruibiai iš Dauparų – vieni pirmųjų ūkininkų rajone. Ūkininkauti pradėję nuo poros karvių, bandą buvo išplėtę iki 18, bet šiuo metu laiko 9 piendaves. Pieną jie parduoda iš namų ir veža į Klaipėdą gyventojams, su kuriais sudarę sutartis. Už litrą šie moka po eurą. J. Ruibienė pastebėjo, jog daugiausia pieną perka vyresni žmonės, o jaunimui natūralus pienas nelabai rūpi.
Ruibių ūkyje – pavyzdinga švara ir tvarka, gyvulių gerovė užtikrinta. Jokių priekabių neranda čia nuolat besisukinėjantys tikrintojai iš įvairių institucijų. Prieš kelerius metus savo apsilankymu ūkio šeimininkus pagerbęs tuometis žemės ūkio ministras palaimino juos ūkininkauti, kiek leis jėgos. „Esame pensininkai, bet ūkininkausime, kol galėsime“, – patikino J. Ruibienė.
Pasišventęs mėgstamam darbui
Jaunystėje pasišventęs ūkininkauti Manfredas Skroblys, įkvėptas tėvų ir močiutės, plyname lauke, protėvių žemėje Peskojų kaime, Kretingalės seniūnijoje, sukūrė pieno ūkį. Tačiau per tris dešimtmečius situacija pasikeitė – buvusiuose dirbamos žemės laukuose kuriasi gyventojai, vis labiau artėdami prie ūkininko valdų.
Skroblių ūkyje šiuo metu – 60 melžiamų karvių, kurias melžia vienas robotas. Po modernizavimo piendavių sumažėjo trečdaliu, bet primelžiamo pieno kiekis nesumenko. Holšteinų veislės karvės praėjusiais metais atseikėjo vidutiniškai po 11 644 kg pieno – po 40 kg kasdien. „Eksperimentavau, bet tokie primilžiai vargina karves“, – kalbėjo ūkininkas. Žemės ūkio ministerijos inicijuotame renginyje „Pienės 2024“ šį rudenį Skrobliai, vieni iš efektyviausių Lietuvoje pieno gamintojų dešimtuko pagal primelžiamo pieno kiekį, buvo apdovanoti.
Šis ūkininkas pieną parduoda kooperatyvui „Pienas LT“, kuris dabar moka po 43 centus už kilogramą. „Neblogai, bet pelningumas mažas palyginus, kiek reikia dirbti, – šyptelėjo Manfredas. – Esi nuolat pririštas prie ūkio – 24 valandas per parą, daug streso, nes reikia stebėti melžimo robotą, gyvulius.“
Pasak jo, šeimai 60 karvių per mažai: lengviau išgyventų turėdama dvigubai daugiau. Tačiau plėt­rai galimybės ribotos, be to, dėl sveikatos bėdų sunkiau tvarkytis ūkyje. Visgi M. Skroblys patenkintas savo pasirinkimu. „Sukūriau ūkį, dirbu darbą, kuris man patinka, priešingu atveju gerų rezultatų nepasiekčiau“, – šypsojosi pašnekovas, kadaise ŽŪM konkurse „Kaimo spindulys“ pelnęs nominaciją „Ūkininkas iš pašaukimo“.
Virginija LAPIENĖ
„Bangos“ archyvo nuotr.

KOMENTARAS

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja Aurelija LATAKIENĖ: „Pastaraisiais metais nuolat mažėjęs pieno ūkių ir pieninės veislės karvių skaičius, atrodo, stabilizuojasi. Žemės ūkio duomenų centro Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, šiemet per 10 mėnesių nebeliko 10 smulkiųjų pieno ūkių, tačiau padaugėjo 40 melžiamų karvių. Tai natūralus ūkių stambėjimas, ir ne tik pieno sektoriuje.
Šiuo metu rajone pieno gamyba verčiasi 250 ūkių, kuriuose laikoma 3 181 piendavė. Spalio 1 d. duomenimis, daugiausia ūkių, kur laikoma iki 30 melžiamų karvių: 221 savininkas turi 908 piendaves. Po 1–2 karves deklaravo 142 ūkininkai, laikantys 185 pieninės veislės karves, 3–5 karves deklaravo 33 ūkininkai, turintys 124 karves, 27 laiko nuo 6 iki 10 karvių (iš viso 208), 11–20 karvių deklaravo 8 ūkininkai (iš viso 117). Stambesnes fermas nuo 31 pieninės karvės deklaravo 29 ūkininkai arba 2 ūkininkais daugiau nei metų pradžioje.
Spalio 1 d. duomenimis, rajone yra 12 ūkių, kuriuose laikoma 31–50 karvių (iš viso 481). Nuo 51–100 karvių savo ūkiuose turi 11 ūkininkų (iš viso 746 karvės), 2 ūkininkai laiko nuo 101 iki 150 karvių (iš viso 261), o 4 ūkiuose piendavių bandos – nuo 151 karvės (iš viso 785).