Šokio ritmu ne tik aikštelėje, bet ir gyvenime
Gargždų muzikos mokyklos mokytojas metodininkas Dovydas VEIVERYS, Rokiškyje gimęs, tačiau jau 18 metų gyvenantis Klaipėdoje, išmokti šokti svajojo nuo pirmos klasės. Šiandien jis – žinomas zumbos treneris, šokių mokytojas ir trijų vaikų tėtis. Apie savo ilgametę patirtį šokių pasaulyje, kasdienybės rutiną jis sutiko pasidalinti ir su „Bangos“ skaitytojais.
Pasiektas vaikystės tikslas
– Šokių sūkuryje esate jau 30 metų. Kas pastūmėjo domėtis šia veikla ir joje pasilikti tokį ilgą laiką? Kaip nepraradote motyvacijos?
– Šokti pradėjau, kai man buvo septyneri. Domėjausi visais šokių stiliais, todėl daugelį jų ir išbandžiau – liaudies, šiuolaikinius, sportinius ir pan. Visko „paragavęs“ labiausiai pradėjau koncentruotis į sportinius šokius, nes 10 klasėje išsikėliau tikslą – studijuoti juos Klaipėdos universitete ir patekti į „Žuvėdros“ šokių kolektyvą (šypsosi). Pasibaigus studijoms, darbo niekada netrūko! Kur aš tik nevedžiau zumbos ir solo latino treniruočių: Tauragėje, Šilalėje, Šilutėje, Jurbarke, Švėkšnoje, Gargžduose, Klaipėdoje ir kt. Negaliu įvardyti, kas konkrečiai mane paskatino domėtis šia sporto šaka, tiesiog tai buvo be galo įdomu ir traukė. Anksčiau kartkartėmis motyvacija dingdavo, bet tada staigiai pradėdavau galvoti, kur galėčiau nuvykti pasitobulinti ir įgauti naujų žinių. Būtent tai mane įkvėpdavo ir įkvepia iki šiol. O jeigu nebūčiau šokėjas ir reikėtų pasirinkti kitą profesiją, manau, kad galėčiau dirbti vilkiko arba taksi vairuotoju, nes išties labai mėgstu vairuoti (juokiasi).
– Koks apdovanojimas ar pasiekimas jums yra pats įsimintiniausias, brangiausias?
– Išskirčiau 2 savo brangiausius pasiekimus. Pirmasis, kai su „Žuvėdros“ šokių ansambliu pirmąkart dalyvavome Pasaulio čempionate. O antrasis, kai patekau į vienintelio zumbos trenerių konkurso („Zumba Next Rising Presenter“) finalą, kuris vyko Amerikoje, Orlande. Jame nuolat dalyvauja tūkstančiai trenerių, o aš patekau tarp 7 stipriausių.
Įkvėpimas pagauna automobilyje
– Gargžduose ir Klaipėdoje rengiate zumbos treniruotes ir solo latino šokių pamokas. Kokie yra šių užsiėmimų privalumai? Ar lanko tik moterys?
– Pastebėjau, kad po ilgo ir nuobodaus karantino žmonės pasiilgo užsiėmimų, kuriuose galėtų save realizuoti, kažko išmokti arba tiesiog smagiai pabendrauti su bendraminčiais. Zumbos treniruotės puikiai tinka žmonėms, kurie nori smagiai ir smarkiai „išsikrauti“, tokiu būdu pagerindami ne tik niūrią nuotaiką, bet ir savo psichologinę būseną. Štai dėl to aš nuolat akcentuoju, kad zumba nėra tiesiog eilinės kardiotreniruotės. O solo latino pamokos yra skirtos išmokti būtent Lotynų Amerikos šokius, taip pat salsą, bačiatą. Ten nėra labai didelio fizinio krūvio (nebent šokame džaivą), išsiaiškiname kiekvieną žingsnelį, jo atlikimo techniką, tobuliname laikyseną. Anksčiau zumba buvo daug populiaresnė, o dabar tiek solo latino, tiek zumbą lanko panašus skaičius žmonių. Į zumbą ateina kol kas tik vienas kitas vyras, o solo latino vedu tik moterims, nes, jei vyrai nori šokti, drauge su partnere keliauja tiesiai į porinius šokius (šypsosi).
– Kaip gimsta visos jūsų choreografijos? Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Nemeluosiu, apie 90 proc. choreografijų „gimsta“ automobilyje. Vairuodamas klausausi tam tikrų dainų ir galvoje dėlioju žingsnelius. Svarbiausia užduotis – išgirsti tinkamą ir užvedančią dainą. Žinoma, pasitaiko, kad išlipęs iš automobilio pabandau pašokti pagal tą choreografiją ir suprantu, jog tai kažkokia nesąmonė, bet taip nutinka retai. Dažniausiai pataikau (juokiasi).
Skatina pasitikėti savimi
– Ar šokis gali būti sporto alternatyva toms, kurios ne itin mėgsta lankytis sporto klubuose? Kodėl?
– Tikrai taip! Niekada nereikia savęs kankinti. Jei nepatinka sportuoti sporto salėje, galima susirasti tokį užsiėmimą, kuris užvestų, į kurį žmogus pats noriai eitų ir nekantriai jo lauktų. Pavyzdžiui, per zumbos treniruotę esu sudeginęs daugiau nei 800 kalorijų per vieną kartą, ją lankančios moterys taip pat. Tad tai tikrai puiki alternatyva! O kas tuo netiki, gali užsisegti išmanųjį laikrodį ir pažiūrėti į skaičiukus po treniruotės (šypsosi).
– Kaip padrąsintumėte moteris, kurioms stinga pasitikėjimo savimi? Kaip išlipti iš komforto zonos ir leisti sau atsipalaiduoti šokant?
– Kad ir kaip banaliai skamba, mano vienintelis patarimas – išdrįsti ateiti, o visa kita savaime įvyks. Taip, žinau, jog Lietuvos moterys, merginos yra perfekcionistės, kartais per daug savikritiškos, tačiau reikia atsiminti, kad visi pradeda nuo to paties taško. Svarbiausia nepasiduoti pirmąją savaitę, kadangi ji psichologiškai būna pati sunkiausia, ir niekada negalvoti, ką treniruotės metu pagalvos žmonės, šokantys seniau. Jie taip pat pradėjo nuo pradžių, tad tikrai nekritikuos, o, atvirkščiai, palaikys ir padrąsins.
Egidija JOKUBAUSKAITĖ
Egidija JOKUBAUSKAITĖ
Asmeninio albumo nuotr.
