Stagnacija ir reformų nebuvimas – pilietinės visuomenės luošinimas
Jau 27 metai Lietuva nepriklausoma. Žlugo SSSR, atsivėrė judėjimas į Vakarus – įstojome į ES bei NATO. O ar kas pasikeitė per tuos metus?
Ačiū Dievui, jog esame NATO nariai (jei nebūtume įstoję į šį karinį bloką, seniai jau būtume įtraukti į Rytų neo-feodalistinę kgb respubliką, kaip ir su Krymu nutiko ir visokiomis teroristinėmis separatistinėmis Rytų Ukrainos respublikomis. O štai kalbėdamas apie ES nesu toks entuziastas kaip dėl NATO – Europos Sąjunga nėra saugumo garantas galimos Rusijos okupacijos atveju, o dabartinė neoliberali ES vadovybė dar pradeda kaltinti JAV dėl sankcijų Kremliui. Visgi ačiū ES, kad panaikinote sienas, ačiū nors dėl to, jog Lietuvoje laimės neradę žmonės gali laisvai emigruoti. Manau, jei Lietuvoje nebūtų NATO kariuomenės ir jei nebūtume prisijungę prie „okupantų“ (taip NATO įvardija Lietuvoje veikiantys visokie „pusiau žalieji žmogeliukai“), jau būtų iškilusi nauja geležinė uždanga ir kur nors Sibiro platybėse už rublį kitą atšiauriomis sąlygomis priverstinai vergautume.
Tiesa, interneto diskusijose labai dažnai tenka matyti sąvoką „vatnikas“. Ir kokie gi žmonės jais įvardijami? Ar tie, kurie šlovina Kremlių, ar ir tie, kurie kritikuoja Lietuvos valdžios politiką pvz., socialiniais klausimais? Deja, skaudu, bet dažnai ši etiketė lipdoma ant kiekvieno žmogaus, kuris kritiškiau žvelgia į šių dienų negeroves. Visgi tai rodo, jog tarp interneto trolių plinta patyčių kultūra kitaminčiams.
Žmonės būna kalba: „prie ruso buvo geriau, tarybiniais laikais buvome laimingesni“. Ir jie jau iš karto yra „vat-nikai“? Bet, „patriotai“, ar jūs kartais nepagalvojate, jog dauguma tų žmonių yra visai ne komunizmo išsiilgę, bet socialdemokratijos kaip Švedijoje!
Laisvoji rinka… Mūsų partizanai, miško broliai kovėsi už laisvą Lietuvą. Bet ar jie būtų tikrai kovęsi už tokią laisvosios rinkos ekonomiką, kokia yra dabar pas mus Lietuvoje? Su antžmogiška grobuoniška, dehumanizuota konkurencija, besaikiu lėkimu, rungtyniavimu, mašinerijos kultu. Ar tikrai viskas priklauso vien tik nuo žmogaus? Nuo jo pastangų?..
Pasiteisinimų galima rasti kiek tik nori, tačiau reikia suvokti, kad su tokia valdymo sistema bei su tokia laisvosios rinkos politika, kokia tik yra dabar, paradoksalu, bet yra lekiama tiesiai Kremliui į nasrus. Faktas, deja, yra tas, jog „tautinis talibanas“ labiau užsiima rėkimu bei smerkimu kitaminčių nei pastangomis, jog liktų kuo mažiau žmonėse „tarybinės nostalgijos“. Ko mums reikia – tai Naujojo Baltijos kelio! Matome, kad jau ir Lenkijoje žmonės išdrįsta viešai protestuoti prieš netinkamai piliečių interesams atstovaujančią valdžią. Taip, masinė emigracija yra labai skaudi mūsų problema bei vartotojiška mąstysena mumyse. Taip pat ir neseniai valdžios palaimintas naujasis Darbo kodeksas – tik dar labiau įtvirtinantis laukinį feodalinį kapitalizmą bei darbdavių savivalę prieš darbuotojus.
Ko mums labai trūksta – tai socialinio teisingumo, pagarbos vieni kitiems, dvasingumo ir nelipimo vienas kitiems per galvas dėl kiekvieno etato. Apskritai per tuos 27 metus tiek dešinieji, tiek ypač kairieji politikai akivaizdžiai stabdė tautos progresą – stagnacija ir reformų nebuvimas – tai pilietinės visuomenės luošinimas.
Ko mums labai reikia – tai visų pirma baigti tyčiotis vieni iš kitų (dėl pažiūrų, išvaizdos, socialinės padėties ir t. t.), reikia daugiau integracijos, reikia daugiau atviresnių žmogiškų diskusijų, mažiau etikečių lipdymo, daugiau santarvės, bendruomeniškumo bei sąžiningumo ir tada neliks tų, kuriems „prie ruso buvo gyvent geriau“ bei visokių populistinių provokatorių, panašių į „žaliuosius žmogeliukus“. Pasikeisime, kada kalbėsime apie problemas „be pykčio“ (kaip buvo kažkada tokia a. a. Leonido Donskio laida), jas intensyviai spręsime, kai neoliberali konkurencinė rinka nebus vien tik kaip sektinas pavyzdys, kai greta jos vyraus ir krikščioniška socialinė komunitarinė sankloda. Nebijokite pastarojo termino. Komunitarizmas – tai ideologija, kur labai svarbų vaidmenį vaidina žmonių įvairios bendruomenės. Ši ideologija itin populiari Vakaruose kaip savotiška atsvara liberaliai demokratijai – kaip šiek tiek kitokia bei humaniškesnė demokratijos forma.
Jonas BALSYS
