Sugrįžimas į vaikystės kiemą Gargžduose
Susitikę prie savo dvylikabučio buvę gyventojai ir senjorės grimzdo į prisiminimus.
Šį savaitgalį Gargždų centre, Klaipėdos g. 22 namo kieme, susirinko šiame dvylikabutyje daugiau nei prieš pusę šimtmečio įsikūrusių šeimų atstovai, įvairių kartų žmonės. Nuoširdžiai bendravusius kaimynus ir po 53 metų traukė susitikti. Taigi šeštadienio popietę susirinkę kavinėje kalbų, prisiminimų nepristigo iki vidurnakčio. Ne veltui sakoma: kaimynas ir už giminę brangesnis.
Bendrystė – nuo įkurtuvių
Tą šeštadienį jie susitiko kaip artimi giminės – ne tik spaudė vieni kitiems rankas. Ir kaip be sentimentų, kai draugiškai bendrauta nuo įkurtuvių.
„Algis Misiūnas pasakė, kad reikia susitikti mūsų namo žmonėms, buvusiems ir esamiems, – šypsojosi Gražina Pukinskaitė. – Tėvai čia mane atsivežė, kai buvau septynerių, su broliu ir seserimi.“
„Ji buvo vyriausia iš kiemo vaikų, tai mus vesdavosi prie Minijos maudytis, o kaimynas Alfonsas Surblys veždavosi į Kalniškę slidinėti“, – dalijosi prisiminimais Loreta Pociūtė.
Viename iš seniausių – pirmųjų mūrinių daugiabučių gyvenamųjų namų Gargžduose prieš 53 metus įkurtuves atšventė 12 jaunų šeimų. Įvairių profesijų žmonės iš skirtingų įmonių ir įstaigų čia gavo būstus. Kokie laimingi buvę. „Naujuosius metus mes, naujakuriai, sutikome vieno kaimyno bute sėdėdami ant grindų“, – pasakojo Adelė Pocienė, į susitikimą atėjusi su dukra Loreta ir proanūkiu.
Ir džiaugsme, ir bėdoje
Daugiabučio namo gyventojai taip susigyveno, kad tapo tarsi šeima. Be jokios bendrijos – jungė žmogiškai paprasta bendrystė.
„Šventėme gydytojos Valerijos vestuves, kai ši tekėjo už muzikos mokytojo Česlovo Karecko, – nuotaikingais prisiminimais dalijosi susitikimo dalyviai. – Ir krikštynas švęsdavome – esame kaimynų vaikų krikšto tėvai. Visi namo vaikai rinkdavosi švęsti gimtadienių. Ir patys vyrai eidavo drausminti įsišėlusių kaimynų.“
Žmonės patikino, kad visuomet kartu būdavę – ir džiaugsme, ir bėdoje. Kaimynui savo bute pašarvojus mirusį artimąjį, kitame ruošdavo gedulingus pietus, o trečiame apnakvindindavo į budynę atvykusius giminaičius.
Pasikeitė tik langai
Metams bėgant, keitėsi namo gyventojai. „Mes išsikraustėme į tėvų pastatytą namą, kai buvau dešimtoje klasėje, bet ryšiai su buvusiais kaimynais nenutrūko. Juk mes gyvenome taip draugiškai, – ištarė viduriniosios kartos atstovė Snaigūnė – Surblių dukra. Beje, šie ilsisi amžinybėje. Ji pridūrė, kad su kaimyne Ligita draugės 50 metų.
„Kaip gera grįžti į vaikystės kiemą, pamatyti seniai nematytus veidus, – šypsodamasi ištarė Loreta. – Mes išsiskirstėme išvykę studijuoti.“
„Kokia trauka čia, kur prabėgo mūsų jaunystė – gražiausia gyvenimo dalis“, – emocingai kalbėjo Lina Gedvilienė, kadaise šiame name įsikūrusi su vyru Justinu. Abu dirbo tuometėje žemės ūkio valdyboje, kol vyrą paskyrė į Tauragę. Jau dešimtmetis, kai jie gyvena Palangoje. Į susitikimą Lina atvyko su dukra Ligita ir sūnaus Algirdo šeima, o vyras dėl sveikatos pasiliko namie.
Visą gyvenimą anglų kalbos mokytoja dirbusi Doma Gečienė šeštą dešimtmetį čia gyvena. Ji – šio namo metraštininkė. Pasak senjorės, 1961 m. dvylikabutyje įsikūrė 57 žmonės, o dabar gyvena 26. Iš jų – 4 pensininkų šeimos. Namo gyventojai keitėsi – iš viso čia gyveno 148 žmonės. Gimė 30 naujagimių, amžinybėn išėjo 36.
„O mūsų namas beveik nepasikeitė, tik senus langus gyventojai pakeitė plastikiniais, – geraširdiškai šypsojosi Zoja Sklenčiuk, viena iš vyresniosios kartos atstovių, kuriai susitikimo dalyviai įteikė nominaciją „Namo kantrybė“.
Taigi tą šeštadienį kavinėje susirinkę Gargždų miesto istorijos dalele tapusio namo gyventojai užsivakarojo iki vidurnakčio. Buvę gyventojai su senbuvėmis senjorėmis prisiminė čia kurtą savo gyvenimą.
Gargžduose gatvių gyventojų susitikimų būta, tačiau daugiabučio namo gyventojų susitikimas po daugelio metų – pirmasis, unikalus. Bet gimsta ir ši tradicija.
