Sunkiausiose situacijose kunigas įžvelgia šviesą
Dvasininkas Benas Audrius Martusevičius į pasaulį žvelgia tarsi į atvirą knygą. „Mano knygose yra tai, kaip suvokiu gyvenimą, kaip jį refleksuoju. Jų skaitytojai laisvi, geri, ieškantys žmonės, dar palikę rezervą bažnyčiai. Atvykau čia ne mokyti, o dalintis pastebėjimais, įžvalgomis“, – praėjusį gruodį susitikime su gargždiškiais kalbėjo kunigas.
Pasidalinti savo įžvalgomis
Gargžduose, Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje, su gyventojais susitikęs kunigas B. A. Martusevičius, Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaras ir Kauno ligoninės kapelionas, 11 knygų autorius, visuomenei žinomas kaip rašytojas slapyvardžiu Benas Lyris. Tačiau svečias rašytoju savęs nevadino.
Jis studijavo filosofiją ir teologiją Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno kunigų seminarijoje, klausėsi pastoracinių psichologijos paskaitų Milane, buvo pasinėręs į medicinos studijas, bet pasirinko dvasininko kelią. Dabar žmones gydo pozityviomis mintimis ir drąsinančio turinio knygomis. „Nekalbu apie pozityvius dalykus, kai jų nėra. Iš tamsos bandau ištraukti kažką šviesaus. Stengiuosi padėti žmogui, jį padrąsinti. Prieš 12 metų susirgęs onkologine liga nieko nebebijau. Esu tikras, esu toks, koks esu, ligą sėkmingai įveikiau, – kalbėjo B. Lyris. – Mano knygos iš buvimo tarp žmonių: parapijoje, ligoninėje, sporto klube, kelionėje, parduotuvėje.“
Jis dėkojo atvykusiems į susitikimą žmonėms, kurie rado tam laiko. Ir pacitavo vienoje laidojimo salėje įstrigusį užrašą: „Mes čia, kur neturime vieni kitiems laiko.“ „Taip gerai niekada negyvenome, bet trūkstame laiko vienas kitam, jaučiame kokybinio santykio krizę“, – apgailestavo svečias. Jis dėkojo susitikime dalyvavusiems rajono valdžios atstovams. „Atėjau išgirsti tai, kas man padėtų šiame nelengvame darbe. Per skubėjimą, informacines technologijas, socialinius tinklus esame įsitempę, sunkiai randame šiltą žodį net šeimoje“, – prisipažino renginyje dalyvavęs meras Bronius Markauskas.
„Aš čia atvykau ne mokyti, o tik noriu pasidalinti savo pastebėjimais, įžvalgomis“, – kalbėjo B. Lyris. Jį nustebino, kad per porą valandų trukusį pokalbį nė vienas susitikimo dalyvis nepakilo ir neišėjo. Pokalbį moderavusi bibliotekos darbuotoja Živilė Markutė-Armalienė svečiui pateikė klausimų, ir, atrodo, kiekvienas jo atsakymas susirinkusiesiems krito į širdį.
Palaimintas turėdamas tikrų draugų
– Pasaulis modernėja. Tai jaučiama net bažnyčiose: elektrinės lemputės pagerbti išėjusįjį, galimybė aukoti atsiskaitant banko kortele. Kiek artimi šie pokyčiai bažnyčiai?
– Nesvarbu, ar elektrinėmis žvakutėmis, ar dirbtinėmis gėlėmis pagerbiame išėjusįjį – nėra tokios taisyklės. Šiandieninė bažnyčia ir žmogus turi būti girdimi ir matomi visur – Dievas turi būti atrandamas ten, kur žmogus yra. Internete matau, kad žmonės turi daug klausimų, bet jie niekada neateitų į bažnyčią. Dabar socialiniuose tinkluose parašo žinutę, kas jiems rūpi. Girdžiu priekaištaujant, kad jaunoji karta neišleidžia iš rankų telefono. Jaunimas labai geras. Žinau, kad keturiasdešimtmetės mamos, sergančios onkologine liga, sūnus studentas kas pusvalandį rašo jai žinutes, klausdamas, ar nereikia pagalbos. Kiekvienai kartai savi iššūkiai – nereikia norėti, kad dabar jauni žmonės būtų tokie pat, kaip prieš 30 metų. Esame savame laike ir jame skaitome Dievo buvimo ženklus.
Seminarijoje buvau paskirtas parengiamojo kurso vadovu. Vyskupas teiravosi, ar tikrinu klierikų spintas, ar nurodytu tylos metu jie nenaršo internete. Atsakiau, kad netikrinu: negalima jaunų žmonių izoliuoti nuo pasaulio. Atvirkščiai – mano tikslas, kad jie šio pasaulio sunkumuose keliautų su Dievu, o nepabėgtų nuo jo.
– Be kokių dalykų negalėtumėte gyventi?
– Nesu prisirišęs prie kažkokių dalykų, be kurių negalėčiau gyventi. Mano turtas – žmonės, bendruomenė, į kurią paskirtas. Nebeturiu tėvų – jie Dievo artumoje, bet esu palaimintas, nes turiu tikrų draugų, artimųjų, žmonių. Patys svarbiausi dalykai nėra daiktai, o santykiai. Mokomės atlaidumo, meilės, dėmesio, ramybės, pasidalijimo vieni su kitais. Ir būti žmonėmis. Jeigu turime žmonių, turime viską, o jeigu daiktus…
Neleisti širdyje palikti tuštumos
– Dirbate ten, kur daug sunkių ligonių. Kaip pavyksta atsiriboti nuo svetimo skausmo?
– Nelabai pavyksta. Lietuvoje psichikos sveikatos sistema perpildyta. Knygų mugėje teko išgirsti, kad šioje erdvėje reikėtų pastatyti klausyklą. Atrodo, žinomi šalies žmonės tokie laimingi, o jie ateidavo paverkti. Turime visko, bet emociškai išgyvename dėl karo įtampos, energetinės, ekonominės krizės, sveikatos. Savo naujausioje knygoje „Kunigo širdies dienoraštis“ dalijuosi, kad aš galiu padaryti tiek, kiek galiu. Antai reanimacijos skyriuje mačiau mamą, kuri per avariją neteko sūnaus – tik jo širdelė plakė. Bet koks pasakytas žodis – niekis, palyginti su tuo, ką tėvams teko išgyventi. Bet galiu paguosti, kad tikrovė ne tik čia. Stengiuosi turėti psichologinių instrumentų, kurie padėtų psichologine kalba atskleisti Dievo buvimą tame sunkume, kad žmogus, neturėdamas Biblijos, galėtų atpažinti Dievą tame sunkume, kur jis yra.
Susitikimuose su jaunais žmonėmis per laidotuves sakau, kad jie nepalaidotų duobėje brangaus artimojo. Sakau, pabūkit gedule, bet gyvenkite su juo, kalbėkite, pasakokite jam. Paneigiu trafaretines kalbas, kad „išėjusysis paliko tuštumą širdyje“. Jokios tuštumos nepaliko – širdyje visada jam yra vietos. Neleiskite joje palikti tuštumos – užpildykite, visada išėjusiojo pilnatvę nešiokitės. Susitikimuose klausia, ką reiškia žiedas ant mano rankos. Tai mano mamos žiedas. Turiu jos violetinę skarą, kartais apsigobiu ir tikiu, kad mama mane apgaubia. Sakau žmonėms, kad turėtų ir saugotų dalykus, kuriuos mylėjo artimieji. Tai priemonės, saugančios atmintį to, kuris mumyse gyvena.
Pigiausias psichoterapeutas
– Kaip randate laiko kūrybai? Kaip gimsta knygos?
– Grįžtu iš susitikimo, kuris mane sukrėtė, ir įžvalgą, kuri, man rodos, labai padėtų gyventi, stengiuosi įžodinti. Arba situaciją, kurioje ieškau Dievo ir nesuprantu, nerandu išeities, nes tokia sunki, o žmogus, kuris su ja gyvena, man išeitis, stebuklas. Rašau jo istoriją.
Naujausia mano knyga „Kunigo širdies dienoraštis“ – dešimtmetį trukusios kelionės einant kapeliono pareigas Kauno klinikose fragmentai, Evangelijos apmąstymai, įspūdžiai iš susitikimų su žmonėmis. Tai ne romanas. Rašydamas žmonių istorijas, kuriose dalyvavau, noriu gydyti atviras visuomenės žaizdas, kviečiu vertinti kitų žmonių istorijas. Gal ši knyga padrąsins nebijoti sunkių akimirkų.
Kas yra „Išgydytos mintys“? Tai sudėtingesnė knyga. Išgydytos mintys – susitaikymas su savo gyvenimu. Mama sakydavo, jei galvoju, kad gyvenimas bus toks gražus, labai nusivilsiu. Noriu visuomenę išgydyti nuo perdėto lyginimosi su kitais: mažiau turi, tai prastesnis esi. Gyventi reikia su tuo, ką duoda gyvenimas, vertinti tai, ką turi, turi – tai yra gijimas.
Grįžęs iš seminarijos radau namuose mirusią mamą. Metus vaikščiojau pas psichoterapeutą –buvau sąžinės kalėjime. Maniau, jei būčiau studijavęs mediciną, gal būčiau padėjęs mamai. Šios knygos siužetas veda į tai, jog kiekvienas žmogus turi situacijų, už ką negali sau atleisti: už tai, ką padarė ar nepadarė. Siūlau išeities tašką: ne mes išganome pasaulį ir negalime gyventi kokybiško gyvenimo, jeigu dabar kankinsimės dėl to. Tai situacijos, kurių keisti negalime. Istorijas, kurios mane paliečia, įkūniju – įdedu į knygas. Knyga šiandien – pigiausias psichoterapeutas, pas kurį ne visi turi galimybę lankytis.
Įvairiaspalvio gyvenimo suvokimas
– Ar kūryba, rašymas labiau vidinė terapija ar būdas dalintis su visuomene tuo, kas Jums svarbu?
– Situacijos man padeda pamatyti šviesos. Ir dalinuosi – rašau istoriją, kad paskaitę ją, užklupus problemoms, netekčiai, ligoms, baimei, pasijustų ne vieni šiame pasaulyje. Internete, socialiniuose tinkluose matome transliacijas apie laimingus žmones: tobulų kūno linijų, išdailintais veidais, jie skaniai valgo, gražiai apsirengę. O štai namo sugrįžęs mano pažįstamas zakristijonas slaugo neįgalų brolį. Jau 20 metų keliasi prie jo naktimis, anksti ryte skuba jį sutvarkyti, kad suspėtų į darbą. Sakau, koks tu geras, myli brolį, o jis man: „Aš turbūt nebūčiau toks, jei neturėčiau jo.“ Jis priėmė sunkumą ir gebėjo atiduoti save kitam. Tai užaugino jo širdį.
Mokytojai, bibliotekininkai, socialiniai darbuotojai, gydytojai, psichologai palaiminti, nes mato realų gyvenimą. Antai matau bibliotekoje besirenkančius vaikus iš rizikos šeimų. Jie paaiškino, kad neina pas mokyklos socialinę pedagogę, nes pasakius, kad namuose blogai, ji skambina vaiko teisių tarnybai ir skundžia tėvus. Vaikai to nenori: kokie tėvai bebūtų, vis tiek jiems svarbūs. O bibliotekininkė išklauso, išverda arbatos, vaišina saldumynais. Tai ir dalinuosi savo knygose apie tikrą gyvenimą, kuriame yra ir juodo, ir balto, ir raudono.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
