Susipriešinusi ar vieninga Lietuva?
Pastaruoju metu Lietuvos politinę darbotvarkę formuoja vis tos pačios temos – gerovės valstybė, susipriešinimas, dvi Lietuvos, konservatoriai prieš prezidentą ir prezidentas už tikrąją Lietuvą. Tai lozungai, šūkiai, deklaracijos, kuriomis dažniausiai aiškinami sudėtingi politiniai įvykiai ir nevienareikšmės situacijos. Dažniausiai keičiasi tik vienos ar kitos temos populiarumas viešojoje erdvėje – vienai bangai nuslūgus, ateina kita. Kol politologai bandė išsiaiškinti, ką prezidentas turėjo omenyje kalbėdamas apie gerovės valstybę, atėjo kita – susipriešinimo banga, kuri dėl pandemijos dar ilgai išliks viešojoje erdvėje.
Pastarosios savaitės įvykiai tai tik patvirtina – prezidentas vis dėlto vetavo valdančiųjų įstatymo pataisas, kurios turėjo įteisinti testavimąsi dėl COVID-19 savo lėšomis. Aiški priešprieša tarp prezidento ir Vyriausybės tarsi simboliškai atspindi skirtingų visuomenės grupių susipriešinimą. Tačiau liūdniausia čia tai, kad šis susiskaldymas galėtų Lietuvai duoti nemažai naudos, jei būtų tikresnis. Tačiau toks jis nėra – prezidentas atstovauja žmonių grupei, kuriai pats nepriklauso. Dėl to jo atstovavimas dažnai atrodo toks nerangus ir nenatūralus. Deja, vienintelė prezidento priklausomybė yra tik jo nuomonė, išryškėjusi jau po dvejų metų kadencijos – taigi kelianti klausimų.
Susipriešinimas – konstruktyvu ar destruktyvu?
Tačiau ar susipriešinimas yra blogai? Susipriešinimas ypač politikoje – neišvengiamas. Be susipriešinimo nebūtų ir politikos. Politika – tai tarsi nuolatinis mus supančios tikrovės apsibrėžimas, pastanga kuo bendresne formule įvardinti tai, koks pasaulis mus supa, kaip šioje tikrovėje turėtume veikti, kokius sprendimus priimti. Tai neįmanoma be vertinimo, vertinimas neįmanomas be didesnio ar mažesnio susipriešinimo. Todėl politika be įtampos ir susiskaldymo rizikuoja prarasti savo prasmę.
Būtent taip politiką apibūdino vokiečių politikos filosofas Karlas Šmitas, rašęs dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Anot jo, „pasaulis, kuriame karo galimybė būtų visiškai eliminuota, kuris būtų visiškai taikus, būtų pasaulis, kuriame negalėtume atskirti draugo nuo priešo – apolitiškas pasaulis. Žinoma, tokiame pasaulyje būtų galima atrasti daug labai įdomių priešpriešų ir kontrastų, įvairiausių intrigų bei varžymosi, bet nebūtų nei vieno pakankamai prasmingo susipriešinimo, dėl kurio būtų verta aukotis, pralieti kraują ar pradėti karą.“ Taigi politinis pasaulis be galimybės susiskirstyti į priešus ar draugus, praranda prasmę. Įdomu, jog K. Šmitui nėra tokie svarbūs moraliniai, ekonominiai ar kiti klausimai, dėl kurių yra susipriešinama. Politiškumo esmė jam yra tik pati priešprieša, pati galimybė, jog dėl vienų ar kitų klausimų žmonės gali tapti geriausi draugai ar mirtini priešai.
Vienybė ar susipriešinimas?
Dažnai politinėje erdvėje, o ypač politikos apžvalgininkų, yra mėgstama kartoti, jog Lietuvai trūksta vienybės, politinės valios ar aiškaus tikslo. Tačiau apie kokį vieningumą kalbame, kokio tikslo galėtume siekti? Vieningumas – statiška būsena, kurioje nekyla konfliktų ir kuriai nebūdingas dinamiškumas. Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje vyko ir vyksta aibės konfliktų ir būtų keista, jeigu būtų kitaip. Iš tiesų netgi galima sakyti, jog Lietuvoje yra per mažai konfliktų ar per mažai tikrų konfliktų.
Susipriešinimas Lietuvoje dažnai yra pernelyg paprastas, jam stinga turinio. Jei G. Nausėda būtų ne visą gyvenimą dirbęs gerai apmokamą ir prestižinį darbą, jis galėtų atstovauti taip vadinamai „kitai Lietuvai“, tačiau dabar jo atstovavimas yra kiek dirbtinis. Lygiai taip pat ideologiniai konfliktai tarp partijų Lietuvoje dažnai yra per paprasti – tai daugiau galios pasidalijimo, praeities nomenklatūros ir ateinančios naujos kartos susipriešinimai, kurie dažnai yra be apčiuopiamesnio politinio turinio.
Kita vertus, po truputį atsiranda partijų, kurių susibūrimo priežastis yra grynai ideologinė. Tokios pastaruoju metu yra „Laisvės partija“ ir „Nacionalinis susivienijimas“, užimančios visiškai priešingas politinio spektro puses ir siekiančios Lietuvą politiškai priartinti prie labai skirtingų idėjų. Tai vienas pozityvesnių reiškinių Lietuvos politikoje – aiškią idėjinę liniją turintys sambūriai išplečia politinį spektrą ir skatina aiškiau savo pozicijas apsibrėžti ir kitus. Toks „susiskaldymas“ yra Lietuvai naudingas ir gali kelti politinę kultūrą. Galiausiai toks susipriešinimas ir yra kuo tikriausia politika – ne administracinės naudos siekis, o idėjų gynimas.
Kokių politinių idėjų mums stinga?
Ateinančiais metais bus įdomu stebėti, ar Lietuvos politinio spektro plėtra sugebės generuoti ir savarankiškesnes politines idėjas. Dažnai Lietuvoje politika yra tarsi kopijuojama – įvairių partijų susikūrimas įvyksta, kaip reakcija į vienus ar kitus procesus Vakaruose. „Nacionalinis susivienijimas“ atsirado kaip siekis sukurti stiprią dešiniąją partiją, kuri orientuotųsi į Lenkiją ir Vengriją, „Laisvės partija“ atsirado kaip priešinga jėga, atstovaujanti LGBTQ bendruomenei ir kitoms liberalioms idėjoms.
Tačiau Lietuvoje itin trūksta partijos, kuri aiškiai atstovautų socialdemokratinei krypčiai ir tai rodytų savo darbais. Lietuva vis dar užimą vieną paskutiniųjų vietų Europoje pagal pajamų nelygybę, o ties skurdo riba gyvenantys žmonės, kurių yra apie 300 tūkst., politinėje retorikoje ir darbotvarkėje yra prisimenami itin retai. Lygiai taip pat retai yra minima ir demografijos problema, kuri Lietuvoje yra ypač opi. Žvelgiant vien į statistinius rodiklius, Lietuva nepriklausomybės laikotarpiu taip ir nepasiekė optimalaus gimstamumo rodiklio, kuris yra 2,1 vaiko vienai moteriai. Šis rodiklis demografų yra laikomas būtinu, kad populiacija visiškai atsikurtų ir nemažėtų. Aukščiausias jis buvo 2015 metais – tik 1,7.
Tad tokioje situacijoje svarbus yra ne paviršutiniškas vieningumas. Tiek pradėdamas savo kadenciją, tiek ir metiniuose pranešimuose G. Nausėda mėgo kalbėti apie vienybę, tačiau retai iškėlė idėjų, galinčių vesti į produktyvų konfliktą ar diskusiją. Todėl lieka tikėtis, jog ateityje Lietuvoje bus mažiau išorinio, deklaruoto vieningumo ir daugiau tikro bei nuoširdaus susiskaldymo, kuris pajėgtų išjudinti dažnai užsistovėjusius politikos vandenis ir padėtų kalbėti apie Lietuvai artimas ir būtinas politines idėjas bei problemas.
Augustas KALINAUSKAS
