Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose išlieka svarbiu vietos tapatybės elementu
Veiviržėnų šv. Marijos Magdalenos atlaidai šiemet buvo įtraukti į Lietuvos nematerialių kultūros paveldo vertybių sąvadą. Ši džiugi žinia buvo svarbi ne tik paraišką sąvadui pateikusiai Veiviržėnų šv. apaštalo evangelisto Mato parapijai, bet ir visai Klaipėdos rajono bendruomenei, besidominčiai mūsų krašto tradicijomis.
Gyvos tradicijos kinta
Ilgą laiką apie katalikiškąją tradiciją buvo mažai kalbama, ji gyvuoja, tad kyla klausimas, ką čia dar saugoti? Vis dėlto ne vienas atkreipia dėmesį, kad nors ir gyvos, praktikuojamos šios tradicijos keičiasi. Panašūs procesai vyksta visame pasaulyje. Lietuva 2004 m. ratifikavo UNESCO paskelbtą Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvenciją. Joje pateikiamas toks nematerialaus kultūros paveldo apibrėžimas: tai yra „praktikos, perteikimo ir raiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, artefaktai bei kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais asmenys pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, tokiu būdu skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui.“ Trumpai galima pasakyti, kad tradicija turi savitą, aiškiai apibrėžtą formą, ją praktikuoja bent kelios kartos, o vietos bendruomenė ją suvokia kaip vieną iš savo tapatybės formų. Visus šiuos kriterijus atitinka Veiviržėnų šv. Marijos Magdalenos atlaidų tradicija.
Atlaidai – liturginė šventė
Šv. Marijos Magdalenos atlaidai yra Romos katalikų bažnyčios liturginė šventė. Bažnytiniame kalendoriuje šv. Marija Magdalena minima liepos 22 d., o atlaidai keliami į artimiausią sekmadienį. Veiviržėnuose šie atlaidai švenčiami nuo 1785 metų.
Atlaidams pradedama ruoštis iš anksto, kruopščiai išvaloma bažnyčia, sutvarkomas šventorius. Vietos tikinčiųjų bendruomenė susirenka pinti vainikų, kuriais papuošiama bažnyčios presbiterija ir vainikuojamas šv. Marijos Magdalenos paveikslas, esantis presbiterijos šoniniame altoriuje. Visi bažnyčios altoriai papuošiami gėlių kompozicijomis.
Atlaidų dieną, šv. Mišių pradžioje, giedama kantičkinė giesmė „Marija Magdalena, Kad Jėzaus ieškojo“. Mišioms vadovauja kviestinis kunigas. Šventinių Mišių kulminacijoje einama iškilminga procesija Veiviržėnų miestelio gatvėmis. Procesijoje dalyvauja visų amžiaus grupių tikintieji – nuo vaikų iki senelių. Choras gieda tradicinę procesijos giesmę, o jam pritaria pučiamųjų grupė, kurios grojimas pabrėžia iškilmių svarbą.
Po bažnytinių iškilmių klebono kviečiami tikintieji renkasi prie istorinio klebonijos pastato, kur atlaidų dalyvių laukia šventinė programa. Joje atliekami kamerinės muzikos kūriniai, skiriamas dėmesys kuriam nors Veiviržėnų bažnyčios, parapijos ar miestelio istoriniam įvykiui ar asmenybei prisiminti.
Atlaidų dieną šalia šventoriaus įsikuria prekybininkai ir amatininkai, kviečiantys išbandyti įvairius amatus ir įsigyti jau pagamintų daiktų.
Daugumai Veiviržėnų gyventojų šv. Marijos Magdalenos atlaidai siejasi su šeimos ir giminės susitikimų laiku. Nors vietos bendruomenės įpročiai keičiasi, tačiau Magdalenos atlaidai išlieka svarbiu vietos tapatybės elementu.
Šiandieniniame atlaidų tradicijos kontekste šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnų parapijoje išsiskiria tuo, kad bažnytinės iškilmės išliko šventės centre, o kitos veiklos (jomarkas, koncertas, kita kultūrinė veikla) tik papildo, bet ne konkuruoja su esmine atlaidų šventės dalimi. Tai liudija gilias Veiviržėnų krašto katalikiškąsias pamaldumo tradicijas ir vis stiprėjantį siekį jas išlaikyti.
Sovietmetis stipriai pakeitė
Dauguma Veiviržėnuose ir Veiviržėnų parapijos teritorijoje gyvenančių šeimų turi savus šeimos prisiminimus, susijusius su šia švente.
Fragmentišką pasakojimą šv. Marijos Magdalenos atlaidus galima perskaityti tarpukario poeto, kultūros darbuotojo kun. Mykolo Vaitkaus prisiminimuose. Jo aprašymas datuotinas 1904–1907 m. M. Vaitkus prisimena, kaip po atlaidų iškilmių būrys kviestinių kunigų pietavo, o paskui, sustoję į būrį, dainavo įvairias dainas. Nors ir fragmentiškas, M. Vaitkaus pasakojimas charakteringai apibūdina tuometinę kunigiją.
Sovietmetis stipriai pakeitė bendruomenės įpročius, todėl tai atsiliepė ir Šv. Marijos Magdalenos atlaidų šventimo tradicijai Veiviržėnuose. Pirmiausia – atlaidai galėjo būti švenčiami tik bažnyčios šventoriaus ribose, procesijos miestelio gatvėmis buvo uždraustos. Procesijų rengimas atgaivintas tik 2017 m. Jokia kultūrinė veikla po šv. Mišių taip pat nebuvo galima. Vietos valdžia, siekdama žmones atitolinti nuo atlaidų šventimo, specialiai pradėjo rengti koncertus per šv. Mišias netoli bažnyčios esančiame Veiviržo upės slėnyje. Ši graži vieta ypač traukė dalyvaujančius atlaiduose, todėl pagal seną paprotį daugelis mėgdavo šventę pratęsti slėnyje. Daug kas atsimena, kaip slėnyje „ant dekiukų“ susėsdavo ir bendraudavo ištisos giminės.
Sovietmečiu buvo nelikę ir didžiųjų atlaidų jomarkų. Pateikėjai prisimena, kaip buvo prekiaujama saldumynais („pypkomis“) ir šviežiai sunokusiomis uogomis (trešnėmis, vyšniomis), tačiau tai buvo pavienių prekeivių reikalas. Tuo tarpu daug kur Žemaitijoje paplitęs pučiamųjų (vad. „triūbų“) dalyvavimas bažnytinių švenčių metu sovietmečiu išliko.
Po 1990 m., kai dalyvavimas bažnytinėse apeigose nebebuvo ribojamas ar draudžiamas, žmonės gausiai rinkdavosi ir į šv. Marijos Magdalenos atlaidus, vykusius Veiviržėnuose. Vėliau žmonių sumažėjo, dažnas pasirinkdavo dalyvauti išvakarėse vykstančioje pramoginėje šventėje Veiviržo slėnyje, o sekmadienį į bažnytines iškilmes nebeatvykdavo. Vis sunkiau sekėsi pritraukti vaikus ir ypač jaunimą dalyvauti procesijoje.
Kartu atgaivino tradiciją
Situacija ėmė keistis 2017 m., kai į Veiviržėnų parapiją naujai paskirtas klebonas kun. Vidmantas Gricius ėmėsi gaivinti šv. Marijos Magdalenos atlaidų tradiciją. Jis pats ėmėsi vadovauti bažnyčios puošybos prieš atlaidus darbams, rūpintis, kad vietiniams giedotojams, kurių kiekvienais metais vis mažėja, padėtų kviestiniai choristai, kad būtų palaikoma „triūbų“ dalyvavimo mišiose ir procesijoje tradicija. Jo iniciatyva atlaidų procesija vėl pradėjo eiti Veiviržėnų gatvėmis, po iškilmių bažnyčioje pradėtos rengti kultūrinės programos, parapijos bendruomenės agapė. Klebonas V. Gricius vadovavo istorinio klebonijos pastato atnaujinimo darbams, todėl nuo 2019 m. po šv. Mišių visi atlaidų dalyviai renkasi naujoje erdvėje – priešais istorinę Veiviržėnų kleboniją.
Tokia aktyvi klebono veikla lėmė teigiamus pokyčius atlaidų tradicijos praktikavime ir paskatino vietos bendruomenės narius iš naujo atsigręžti į senąją atlaidų tradiciją ir prisidėti ją palaikant.
2023 m. Klaipėdos rajono Jono Lankučio viešosios bibliotekos Veiviržėnų skyriaus bibliotekininkė Valė Krauleidienė parengė ir įgyvendino Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos finansuojamą projektą, skirtą vietos tradicijoms palaikyti ir bendruomeniškumui stiprinti. Projekto veiklose buvo numatyta skirti dėmesį šv. Marijos Magdalenos atlaidams Veiviržėnuose, bendruomenei pristatant ilgą šios šventės gyvavimo istoriją ir rengiant atlaidų vainikų pynimo dirbtuves.
Šiose veiklose aktyviai dalyvavo Klaipėdos rajono amatų centro darbuotojai, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejininkė Valdonija Karaliūnienė ir nemažas būrys aktyvių parapijos bendruomenės narių. Greta šio projekto įgyvendintas dar vienas, finansuotas pagal Etninės kultūros puoselėjimo ir plėtros Klaipėdos rajone programą (paraiškos teikėjas Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato parapija). Jo metu istorikas Egidijus Miltakis Veiviržėnų bažnyčios ir kituose Lietuvos archyvuose surinko medžiagą apie Veiviržėnų parapijos istoriją, ieškodamas faktų ir apie šv. Marijos Magdalenos atlaidus. Greta istorinio tyrimo buvo renkama etnologinė medžiaga atlaidų tema, jos metu nufilmuoti interviu. Abu projektai atliko svarbų vaidmenį vietos žmonėms „iš naujo atrandant“ šv. Marijos Magdalenos atlaidus Veiviržėnuose, skatinant pergalvoti savo šeimų santykį su šia tradicija ir ją palaikyti. Po sėkmingo jų įgyvendinimo atsirado naujų bendruomenės sumanymų, kuriuos tikimasi įgyvendinti.
Stiprinamas bendruomeniškumas
Šv. Marijos Magdalenos atlaidų šventės Veiviržėnuose metu galima pajusti glaudų Romos katalikų bažnyčios tradicijos ir miestelio bei parapijos istorijos persipynimą. Konfesinio ir tautinio tapatumo įtvirtinimas atlaiduose nuolat atkuriamas ir iš naujo įtvirtinamas šeimų pasakojimuose ir bendruose atsiminimuose. Ši tradicija brandina vietos bendruomenės kultūrinį ir istorinį tapatumą, skatina tradiciją palaikyti ir stiprinti. Šv. Marijos Magdalenos atlaidai veiviržėniškiams yra ryškiausia miestelio bendruomenės tradicija, sujungianti religinį ir kultūrinį vietos tradicijų paveldą. Daug kas vietos bendruomenės gyvenime keitėsi ir tebesikeičia, atsiranda naujos miestelio kultūrinės veiklos erdvės, įgyvendinami įvairūs projektai, tačiau atlaidai yra vietos tradicijų ašis, tam tikras atskaitos taškas, ženklinantis amžinąsias vertybes. Į atlaidų ruošą įsitraukia skirtingos miestelio įstaigos: Klaipėdos rajono amatų centras, biblioteka, Jurgio Šaulio gimnazija.
Kiekvieną kartą pasibaigus atlaidams vietiniai dalijasi jų įspūdžiais, atlaidai pristatomi rajono žiniasklaidoje, sulaukiama vis daugiau atlaidų dalyvių ir iš kitų Klaipėdos rajono vietų. Atvykstama patiems pamatyti ir pajausti išskirtinę šv. Marijos Magdalenos atlaidų dvasią, o vietiniams stiprėja siekis tradiciją išlaikyti ir ją stiprinti.
Gegužės 25 d. 11 val. istorinėje Veiviržėnų klebonijoje (Laisvės g. 24, Veiviržėnai) vyks konferencija „Šv. Marijos Magdalenos žavesys“.
Pranešimus skaitys Regina Šiurytė-Šimulienė, Gargždų krašto muziejaus kultūrinių projektų vadybininkė; Egidijus Miltakis, istorikas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojas. Programą praturtins pučiamųjų instrumentų kvintetas.
Regina ŠIURYTĖ-ŠIMULIENĖ
Gargždų krašto muziejaus kultūrinių projektų vadybininkė
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
