Šventės laukimu
Artėja Gargždų miesto šventė ir, kaip tikriems šeimininkams dera, miestas tvarkosi. Šienaujama, grėbiama, pjaunama, dažoma… Viešosios erdvės rodo – laukiame svečių. O plačiai paskleista žinia apie šventės turinį jų prikvies tikriausiai nemažai. Ką jie nauja pamatys? Kokiais pokyčiais nustebinsime? Kuo nudžiuginsime?
Bendraujant su kitur gyvenančiais gargždiškiais, arba, kaip dabar sakytume, išeiviais iš Gargždų, jų dėmesio ir lankymo kryptis galima nuspėti iš anksto. Pirmiausia bus aplankyti tėvų namai. Laimingi tie, kurie juos dar turi. Žinoma, prisiminimuose tėviškės namai erdvesni, ir lubos aukštesnės, ir langai didesni. Tokius išsaugojom prisiminimuose, juose viskas atrodo gražiau, tik namų šiluma ta pati. Ją ypač gerai galima pajusti vaikštant senosiomis Gargždų gatvelėmis – Laisvės, Parko, Sodo… Švarios, ramios, jaukios, daug žalumos ir tvarkingi kiemai. Tik istorinė J. Basanavičiaus gatvė tapo triukšminga magistrale Miesto centras–Sodai ir nuolatinis mašinų gausmas išardė buvusią rimtį. Tačiau, kaip rašė Maironis, „Nebeužtvenksi upės bėgimo“…
Būtina viešnagės dalimi taps pasivaikščiojimas pagrindine Klaipėdos gatve. Pagaliau bus galima svečius pakviesti į renovuotą Kultūros centrą, kuris žada atgimti su trenksmu – provokuoti, stebinti, žavėti, kultūrinti ne vienerius metus nuobodybėje gyvenusią miesto bendruomenę. Jeigu ne aktyvi ir įdomi J. Lankučio bibliotekos veikla, ne kino teatro visapusiškai vertingas repertuaras, tai galėtume sakyti, kad gyvenome kaip kokioje balanos gadynėje. Aplink tiek koncertų, spektaklių, įdomių žmonių, susitikimų, o mes tik žvalgomės ir laukiam. Nori pamatyti – važiuok iš miesto. O juk patogumų irgi norime. Kad čia pat, kad pas mus. Nepasakyčiau, kad Kultūros centro eksterjeras būtų itin sužavėjęs, tačiau erdvių funkcionalumas ir šiuolaikiškumas pastebimas ir nelabai išmanančiam. Kantriai palaukime svečių nuomonių ir vertinimo – juk iš toli geriau matyti.
Neaplankyti miesto parko, tai kaip visai Gargžduose nebūti. Su juo tiek prisiminimų kyla. Pirmieji pasimatymai, žiemos pramogos ant parko kalno, trijų ąžuolų magija, maudynės Minijoje, kažkada buvusi šokių aikštelė – visur atrasime save. Parkas neblogai sutvarkytas, tiesa, kartais ir balansuoja ant ribos atvirsti į vaizdą nuotraukose (tikėkimės, išvengs šios gėdos), turime ir Mykolo Vaitkaus skulptūrą, yra prie ko stabtelti, šį tą nauja sužinoti. Daugelis apie tokį iš Gargždų kilusį poetą, apdainavusį Minijos grožį, nė girdėti nėra girdėję, nes tai kunigas, pokariu emigravęs į Vakarus, prisiminimuose nepalankiai atsiliepęs apie tuometę valdžią. Aišku, kad jam vietos literatūros žemėlapyje neatsirado. Parkas turi ką pasiūlyti ir vaikams. Sutvarkius žaidimų aikštelę, yra kur nueiti jaunoms šeimoms, tvarkingi takai, tualetas, pagaliau iš siaubo kambario virtęs į normalų patogumą, šiek tiek sporto inventoriaus. Svarbiausia – daug gamtos natūralumo, čia galima išgirsti paukščius ir regėti nuostabius saulėtekius ir saulėlydžius. Vis dėlto vienas parko kampelis pažangos ir kultūros nerodo. Tai rusų kareivių kapai pačioje parko pradžioje. Galima smerkti, kritiškai vertinti, vadinti įvairiais vardais, bet susitvarkyti reikia. Didelis žolėm apaugęs plotas, kuriame kyšo antkapių plokštės, iš karto atkreipia dėmesį. Juk galima pasielgti kitaip, civilizuotai. Argi tikrai draudžiama teritoriją sumažinti, paliekant nedidelę žymą ir nuorodą, kas čia palaidota? Gal yra ir kitokių variantų, siūlymų, išeičių? Dabartinis vaizdas tikrai kaip laukiniam krašte. O toks juk nenorime būti.
Iš parko atsiveria romantiškas vaizdas į kitapus Minijos esantį Gargždų piliakalnį. Pasidžiaugę patys ir svečius galėsime nudžiuginti žinia, jog į piliakalnį neilgai trukus pavyks tiesiog nueiti. Patogiai. Ne krantais, pievom, ganyklom, o sutvarkytu taku. Nors teks laukti visus metus, betgi tiek laukę, palauksime ir dar. Svarbu, kad sustoję darbai tęsis ir jau numatyta konkreti pabaiga. Galgi atgims ir ilgametė tradicija abiturientams išleistuvių rytą čia pasitikti saulę? Jiems buvę gargždiškiai turbūt pasakytų: gražu regėti jūrą, bet ją dar daug kartų matysite, o Minija nuo jūsų tols. Kaip ir gimtasis miestas, į kurį vėliau grįžtama tik per šventes.
Taigi pagyvenkime šventės laukimu. Tegul ji bus graži. Kitokia, įdomesnė, įvairesnė. Nors pati šventės tema „Ežeras“ ir įvadinis pasakojimas apie Kapstatą kreipia Endriejavo pusėn, bet gal per toli nuklysta. Juk švenčiame Gargždų gimtadienį. Nebent karjerai ežeru pavirto?
