Švietimo kaštų taupa ir koncepcijų kaita: konkurencijos ir elitiškumo keliu
Kas užtikrins trokštamą kokybę: ar nesibaigiančios reformos, ar užguitas mokytojas
− Taip, man ne tas pats, − patvirtinau Švietimo skyriaus vedėjui viename iš paskutinių pokalbių besibaigiant mano, kaip mokyklos direktoriaus, darbinei karjerai. Galiu tai pakartoti ir dabar. Ne tas pats stebint įvykius Lietuvos švietimo sistemoje, ne tas pats galvojant, kaip ir kuo gyvena ir gyvens buvusi mano mokykla. Kadangi mokykloje išdirbau daugiau nei keturiasdešimt metų, didžiąją dalį kaip mokyklos vadovas, tai ne tik mačiau švietimo kaitą nuo pat Nepriklausomybės pradžios, bet santykinai buvau vienas iš tos kaitos vykdytojų, įgyvendintojų.
Užmirštas vertybinis momentas
Pradžių pradžia – Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepcija, skelbusi pareigą „ugdyti laisvus, savarankiškus ir kūrybingus žmones, naudingus savo tautai, tėvynei ir visuomenei piliečius“. Trumpai ir aiškiai nusakyta siekiamybės esmė, kelias, kuriuo galėjome ir turėjome eiti. Šie žodžiai ir vėliau atsikartos daugelyje švietimo dokumentų, tai kodėl nepraėjus nė dešimtmečiui daugelis autoritetų pripažino, kad Lietuva nutolo nuo pačios Koncepcijos? V. Jonynienė, viena iš buvusių M. Lukšienės kolegių, teigė, kad labiausiai nuklysta nuo pagrindinės Koncepcijos idėjos, jog švietimas yra skirtas žmogui, ugdymas skirtas vaikui, užmirštas vertybinis momentas – žmogus kaip asmenybė su savo vertybėmis.
M. Lukšienė kategoriškai pasisakė prieš konkurencijos, elitiškumo buvimą švietime. Deja, pamažu elitiškumas ir konkurencija pradėjo rastis besikuriančių gimnazijų pagrindu. Kurį laiką šalia gimnazijų dar funkcionavo profilinis mokymas (beje, buvęs ir tuometinėje Gargždų „Kranto“ vidurinėje mokykloje), leidžiantis mokiniui pasirinkti jo prigimtinius gebėjimus bei polinkius atitinkančią kryptį: humanitarinę ar tiksliųjų bei gamtos mokslų. Tuomet, motyvuojant švietimo lyderių − Suomijos mokyklų pagrindu, sugalvota pertvarkyti mokyklų struktūrą pagal principą 4×4×4, t. y. pradinė, pagrindinė, gimnazija.
Deja, kita, neafišuojama šio sumanymo pusė buvo nukreipta į švietimo kaštų taupymą, naikinant mažąsias mokyklas, vidurines reorganizuojant į pagrindines.
Struktūros keitimas – be pokyčių
2016 m. Mokslo ir inovacijų praktikos kaitos gairėse įtvirtinta bendrojo ugdymo mokyklų reorganizacija įnešė tokią konkurenciją tarp mokyklų, kad kai kurios buvo pasirengusios tapti kuo tik nori, – skautų, netradicinio ugdymo, katalikiška mokykla, – kad tik galėtų išlaikyti vyresnes klases. (Klaipėdoje, Prano Mašioto progimnazijoje, tik visai neseniai dingo iškaboje buvęs žodis „Katalikiška“.)
Kad buvo sutaupyta daug lėšų, galima matyti to laiko pateikiamose finansinėse ataskaitose, tačiau ugdymo srityje struktūros keitimas esminių teigiamų pokyčių neatnešė, bet sukūrė daug naujų problemų. Bene ryškiausia – gamtos mokslų mokytojų trūkumas. Mažoje mokykloje fizikos ir chemijos mokytojui skirtos tik kelios pamokos, situaciją gelbsti „atvažiuojantys prisidurti prie atlyginimo“. Mokykla norėtų turėti „dirbantį“ mokytoją, bet džiaugiasi prišnekinusi bent „atvažiuojantį“. Ryškiausias konkurencijos pavyzdys – mokyklų finansavimas pagal mokinių skaičių. Naujausio sumanymo – Tūkstantmečio mokyklų projekto vaisiais daugiausia naudosis tos švietimo įstaigos, į kurias nukeliavo finansavimas.
Pipirai – mokykloms, vaistai – mokiniams
Tokios realijos veda prie nelinksmos minties, kad gal išties neįmanoma apsieiti be elitiškumo ir konkurencijos? Gal tai tik graži utopija, kuria patikėjo M. Lukšienė? Gyvename visuomenėje, kurios ekonomika grindžiama kapitalizmo dėsniais, o kapitalizmo varomoji jėga – konkurencija. Juk lėšų patenkinti visų švietimo įstaigų poreikius niekada neužteks. O jų trūksta ne tik švietimui.
Kasmet švietimo darbuotojų ramybę sudrumsčia žurnalas „Reitingai“. Kiek karčių pipirų tenka išklausyti mokytojams, ypač mažųjų mokyklų, kad nesugeba išmokyti mokinių. Tik vėl peršasi mintis: kas turi vykti – mokymas ar mokymasis, kiek įtakos rezultatams turi mokytojo ir kiek mokinio pastangos. Tautinės mokyklos koncepcijoje M. Lukšienė kalbėjo apie poreikį jungti mokymo kursus ieškant esminių sąsajų atskirų dalykų viduje, teikti siauresnį žinių kiekio minimumą.
Prisimenu laikus, kai pirmosios buvusios mūsų mokyklos mokinės perėjo mokytis į Klaipėdos prestižines gimnazijas. Kadangi mūsiškės buvo pakankamai gabios, jų teigimu, adaptavosi per pusmetį. Tačiau jos pasakojo ir apie tai, kiek yra mokinių, nepakeliančių tokių krūvių ir vartojančių antidepresantus.
Regioninės politikos šešėlyje
Pastaraisiais keleriais metais bene dažniausiai iš ministerijos sklindantys žodžiai: kokybė ir įtraukusis mokymas. Suomijos pedagogai jau anksčiau gana kategoriškai mums pareiškė, kad tokios pusinės reformos kaip struktūros keitimas jokio apčiuopiamo rezultato neduoda, o ir pati Suomijos švietimo sistema nėra nukopijuotina, nes yra per daug dedamųjų. Tegu sau suomiai kalba ką tik nori, o pas mus dar liko nemažai gimnazijomis besivadinančių mažųjų miestelių mokyklų, kurios, jei nesurinks privalomo vyresnių klasių mokinių skaičiaus, jau kitąmet turėtų būti reorganizuotos į pagrindines. Ir niekam neįdomu, kad mokinių nėra todėl, kad šiuose miesteliuose neliko jaunų žmonių, o jaunų žmonių neliko todėl, kad jiems nėra darbo, o darbo nėra todėl… – užburtas ratas.
Tiesa, kai kas kai kada prisimena girdėję esant tokį reiškinį kaip regioninė politika, kuris galėtų situaciją pakeisti. Nors dar ne taip seniai iš ministerijos sklido kalbos, kad pas mus per daug mokytojų, prigyvenome iki to, kad nebėra kam vaikų mokyti. Ne tik mažuose miesteliuose ir kaimuose. Nelabai kiek beliko ir pačiuose miestuose. Profesija tai prestižinė…
Tikrintojai neskatina pasitikėjimo
Norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada: sunaikinome ilgametę pedagogų rengimo kalvę – edukologijos universitetą (labai jau gražioje vietoje – pačiame Vilniaus centre pastatas stovi), nutarę, kad būsimus pedagogus ruoš ne bet kas, o trys geriausi Lietuvos universitetai gelbstint iškiliausiems užsienio specialistams. Tai kur dingo tie „kvalifikuoti ir atsakingi“ būsimi Lietuvos pedagogai, apie kuriuos Koncepcijoje kalbėjo M. Lukšienė, norėjusi jiems suteikti „kuo daugiau savarankiškumo ir pasitikėjimo, mažinti reglamentavimą.“
Dėl įvairių pridėtinių (taip ir nekyla ranka rašyti šalutinių) darbų darbelių dauguma pedagogų taip ir netapo nei savarankiški, nei pasitikintys. Tikrintojo baimė, glūdėjusi sovietinėje sistemoje, niekur nedingo. Išorės auditas, vėliau pervadintas švelnesniu vardu – išorės vertinimas – tapo bene didžiausiu mokytojų baubu. O jei dar užsiminsime apie kai kurių auditorių (vertintojų) aroganciją… Tad ir kyla klausimas: kas užtikrins tą taip trokštamą kokybę? Įvairiais papildomais darbais užguitas ir laukiantis nesulaukiantis dienos, kada galės išeiti į pensiją mokytojas (ne vienas man yra sakęs: „sulig diena“), ar nesibaigiančios reformos ir struktūriniai pokyčiai?
Apie įtraukųjį ugdymą ir su juo susijusių problemų aptarimui reiktų atskiro straipsnio.
Ilgainiui nuėjome… kažkur
Kalbėdamas apie eilinį kartą nuskambėjusį triukšmą dėl tikrinimo užduočių (šį kartą tarpinių patikrinimų) ruošimo, Vilniaus licėjaus direktorius S. Jurkevičius teigė: „Švietimo vedliai turi daug gražių idėjų, bet nesugeba pateikti išbaigto produkto.“ Tą patį būtų galima pasakyti ir apie atnaujintų ugdymo programų diegimą – nespėta, nepasiruošta, vadovėlių nėra… Iš ministerijos genialus atsakymas – galima dirbti ir su senais?!. „Kvalifikuoti ir atsakingi mokytojai“ patys sugebės reikiamą turinį parinkti. Užtai ir dirba mokytojai „dantis sukandę“, kaip teigia S. Jurkevičius.
Mąstant apie švietimą kamuojančias problemas, blaškymąsi nuo vieno prie kito, atmintyje kirba kažkur girdėta ar skaityta mintis: „Jeigu ilgai eisi, kada nors kur nors vis tiek nueisi.“ Lietuvos švietimo kelionė, prasidėjusi Tautinės mokyklos kūrimu, nuėjo… „kur nors“. O taip atsitiko gal todėl, kad Tautinės mokyklos koncepcija, sukurta 1988 m. pabaigoje, taip ir nebuvo priimta. Tuometinis Seimas netvirtino, pateikęs formalų atsakymą, kad tvirtina tik įstatymus, o čia tik kažkokia Koncepcija…
Egidijus ŽIEDAS
„Bangos“ archyvo nuotr.
