Tautodailininko Vytauto Majoro darbai pasitiks Dovilų seniūnijoje
Kiekvienas kūrėjas trokšta, kad jo darbai išliktų ir tada, kai bus užverstas paskutinis gyvenimo knygos puslapis. Saugoti atminimą – mūsų, pasilikusiųjų šiapus, priedermė. Dovilų seniūnija imasi iniciatyvos, kad rudenį, kai minėsime tautodailininko, Gargždų garbės piliečio Vytauto Majoro 95-ąsias gimimo metines, Klaipėdos rajono etninės kultūros centre būtų surengta jo darbų iš medžio ir metalo, kurie vėliau nuolat bus eksponuojami Dovilų seniūnijoje, paroda ir atsiminimų vakaras.
Kad jaustų pasididžiavimą
„Kai pirmą kartą pamačiau V. Majorą, dar nedirbau seniūne, apie jį buvau tik girdėjusi. Kai pasikalbėjome, man jis nušvito paprastumu ir nuoširdumu“, – prisiminė Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė pažinties su kūrėju, liaudies meistru pradžią prieš daugiau nei 30 metų. Daug kartų Vytauto ir Birutės sodyboje Jurgiuose lankiusis seniūnė įsitikinusi, kad rudenį V. Majoro 95-osios gimimo metinės Doviluose bus paminėtos taip, kaip jis nusipelnė savo gyvenimu: pasidalinti renginyje prisiminimais apie V. Majorą Klaipėdos rajono etninės kultūros centre bus kviečiami jo draugai. Tuo pačiu metu bus atidaryta darbų, kuriuos padovanojo buvęs Šernų girininkijos girininkas Stasys Mažeika, paroda. Gali būti, kad ją V. Majoro kūriniais papildys ir jo žmona Birutė. „Esu laiminga, kad prisimena mano Vytautą, patį geriausią žmogų“, – susijaudinusi prisipažino B. Majorienė, pakviesta Dovilų seniūnijos seniūnės pasitarti, kaip būtų galima eksponuoti jos vyro darbus, kurie atkeliavo iš S. Mažeikos namų. „Man paskambinęs S. Mažeika pasakė, kad nori seniūnijai perduoti Vytauto Majoro tautodailės darbus, kuriuos per pažinties metus jam liaudies meistras buvo padovanojęs įvairiomis progomis“, – sakė N. Ilginienė. S. Mažeika įsitikinęs, jog šiems kūriniams iš medžio ir metalo tinkama vieta turėtų būti surasta seniūnijos patalpose, kad juos matytų kiekvienas atėjęs žmogus. Su tuo sutinka ir V. Majoro žmona Birutė. „Tarsimės su specialistais, kaip tinkamai dovanotus darbus eksponuoti. Norime, kad V. Majoro atminimas būtų perduodamas iš kartos į kartą, kad doviliškiai jaustų pasididžiavimą, jog jų seniūnijoje gyveno ir kūrė toks šviesus žmogus“, – apie tikslus kalbėjo Dovilų seniūnijos seniūnė. Simboliška, kad Dovilų centre, prie seniūnijos, rymančio medinio kryžiaus autorius – V. Majoras. Po jo mirties kryžius seniūnijos iniciatyva atnaujintas kitų meistrų bendromis pastangomis. Taip neleista sunykti tautodailininką pergyvenusiam kūriniui.
Žvilgsnis į praeitį
Subrandinus kūrinio idėją pradėti naują darbą V. Majorui, pasak Birutės, būdavę labai sunku: „Ryte gulės, pypkė rūksta. Kitą sykį aš gana griežtai paklausdavau Vytauto: ar eisi dirbti, ar neisi? Tada atsistoja ir nueina. Bet jei šaus kokia kūrybinė mintis, nesvarbu, ar rytas, ar naktis – keliasi ir dirba, o tada išvaryti iš dirbtuvės neįmanoma: „Eik, pavalgyk“, o jis: „Neturiu laiko samstyti tą sriubą.“
B. Majorienės prisiminimuose – jos vyro pažintis su kitu ypatingu žmogumi Vaclovu Inta, Mosėdyje, Skuodo rajone, įkūrusiu akmenų muziejų, į kurį, kaip ir pas V. Majorą į sodybą Jurgiuose, nuolat plaukdavo žmonės. „Sužinojęs apie V. Intą, Vytautas nusprendė nuvažiuoti pas jį į Mosėdį. Išeina Intas iš trobos – ir vienas kitam į glėbį kaip broliai, nors buvo visai nepažįstami. Ir taip susidraugavo visam gyvenimui. Šį rudenį minėsime 100-ąsias V. Intos gimimo metines“, – giminingų sielų bičiulystę prisiminė B. Majorienė.
Garsiojoje Majorų sodyboje Jurgių kaime yra lankiusis net kinų delegacija. Atvykėlių būrius pasitikdavo V. Majoro skulptūros – skraidančios raganos, malantis velnias, staugiantis vilkas… „Abejingų nelikdavo ir visi norėdavo pabendrauti su Vytautu. Jis traukė žmones kaip magnetas, kiekvienam rasdavo žodį ir nesipuikuodavo savo darbais“, – sakė B. Majorienė, kuriai tekdavo svečius priimti ir pavaišinti.
Kartą V. Majoras pabandė surašyti didesnius savo darbus. Jų ant popieriaus skiautės užrašė 42, o visų po Lietuvą ir užsienio šalis pasklidusių skulptūrų, kryžių, rūpintojėlių, koplytstulpių neįmanoma suskaičiuoti. Skulptūrą „Žemaitis“, kurią pastatė ant Skomantų piliakalnio netoli savo tėviškės, kūrėjas išskyrė iš visų jo širdžiai mieliausių darbų, o ano meto komunistų funkcionieriai nesitvėrė savo kailyje – neva tai paminklas miško broliams…
V. Majoras – ansamblio 1941 m. vokiečių sudeginto Ablingos kaimo ir jų 42 nužudytiems žmonėms kūrimo iniciatorius ir vadovas. Trumpiau nei per mėnesį 25 Žemaitijos liaudies meistrai 1972 m. vasarą sukūrė 30 ąžuolinių skulptūrų, kurios iškilo ant Žvaginių piliakalnio. Kaip almanache „Tautodailė“ rašė kultūrologas Vytautas Jakelaitis, „Ablinga dar ir tuo svarbi, kad tai buvo pirmas, labai pavykęs šiuolaikinis lietuvių liaudies skulptūros ansamblis. Nuo čia prasidėjo medžio skulptūros ėjimas iš parodų salių į erdves, į tikrąją savo monumentaliąją paskirtį, ėmė grupuotis į vienos idėjos ir vienos paskirties ansamblius.“
Didžiausia V. Majoro svajonė buvo nukalti Slibiną ir Angelą iš metalo. Dalį svajonės, sukaupęs senkančias dėl ligos jėgas, jis išpildė – Angelą nukalė. Kaip atsiminimuose rašė dailininkas Edvardas Malinauskas, iš metalo lakštų nukaldintas „Angelas“ laimina visą Vytauto gyvenimo darbą.
Laima ŠVEISTRYTĖ
