Tikėtis reikia geriausio, o ruoštis blogiausiam

Apgalvotas pasirengimas mažina konvekcinio karo grėsmes

Kiekvienas pilietis turėtų žinoti, kokių veiksmų reiktų imtis karinės agresijos akivaizdoje. Klaipėdos universitete vykusioje paskaitoje-susitikime atsargos pulkininkas, Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Vytautas Reklaitis dalijosi informacija apie saugumą, kvietė žmones išlikti ramius bei atidžius nerimą keliančiose situacijose.

NATO skėtis
Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad NATO reikėtų pasitikėti, nes ši organizacija turi iš anksto parengtus gynybos planus ir greitojo reagavimo pajėgas, kurios gali būti greitai aktyvuotos ir perkeltos ten, kur iškyla pavojus NATO narėms.
„Būtina akcentuoti, kad Baltijos šalyse bei Lenkijoje yra dislokuotos priešakinės NATO kovinės grupės“, ‒ sakė pulkininkas. Jis dėstė, jog NATO negali atsitraukti ir neginti šalies, priklausančios aljansui, nes tokiu atveju išnyktų narių savitarpio pasitikėjimas. Taigi nereikėtų abejoti šios organizacijos veiksmingumu, nes ji garantuoja mums saugumą. V. Reklaitis pridūrė: „Visada reikia tikėtis geriausio, bet ruoštis blogiausiam.“ Kariškis sakė, jog tikimybės, kad Lietuva galėtų būti užpulta, beveik nėra.

Grėsmės civiliams
V. Reklaitis supažindino paskaitos klausytojus su konvencinio karo pobūdžiu bei kylančiomis grėsmėmis. Jis teigė, kad pirminis priešiškų pajėgų tikslas visada yra užimti pagrindinius užpultos šalies administracinius ir ekonominius centrus. O verždamasis į šalies gilumą, priešas maksimaliai naudoja pagrindinius kelius ir nusitaiko į didžiuosius miestus. „Tad didžiausias pavojus nukentėti nuo netiesioginės ugnies kiltų gyventojams, kurie tuo metu būtų šalies didmiesčiuose“, ‒ atkreipė dėmesį V. Reklaitis. Pasak jo, grėsmingiausios vietovės, Lietuvą užklupus karui, būtų Klaipėda, Vilnius, Kaunas, Marijampolė, kiti didesni miestai, taip vadinamas Suvalkų koridorius.

Atmintinė kiekvienam piliečiui
Esant akivaizdžiai grėsmei žmogus turėtų susikrauti kuprinę su būtiniausiais daiktais. Šaulių sąjungos atstovas pabrėžė, jog iš anksto reikėtų apgalvoti, kur galėtumėte pasitraukti karinės agresijos atveju. Rekomenduojama būtų slėptis nuošaliose kaimiškose vietovėse, sodybose, mažuose miesteliuose, nutolusiuose nuo pagrindinių kelių. Tokiu atveju privalumas ‒ neasfaltuoti keliai. Atsargos pulkininkas paminėjo, kad „kelios iš tokių vietų galėtų būti Skuodas, Rietavas, Tverai, Salantai ir pan.“ Pranešėjas taip pat pridūrė, jog būtina sugalvoti maršrutą, kurio reikėtų laikytis evakuojantis. „Geriau važiuoti ilgiau, bet vengti kelių, kurie jungia didmiesčius“, ‒ akcentavo V. Reklaitis. Visus dokumentus derėtų turėti su savimi vienoje vietoje, nepamiršti grynųjų pinigų, patogios avalynės bei tinkamų drabužių. Kariškis patarė užsirašyti visų artimųjų telefono numerius, nešiotis juos piniginėje, jeigu netyčia prarastumėte savo mobilųjį.

Kaip elgtis karinės agresijos metu?
Anot atsargos pulkininko, Klaipėdos miestui ginti pakaktų apie 10‒12 tūkstančių kovotojų ir jeigu žmogus pasiryžta prisidėti prie šalies gynybos, jis nedelsdamas privalo išvežti savo šeimą į saugią vietą. Svarbu nepamiršti, kad civiliams nereikėtų dėvėti kamufliažinių, žalsvų, į karinę aprangą panašių, rūbų, nes „iš tolo jūs galite būti palaikytas kariu ir būti nukautas.“ Patekus į priešo okupuotą teritoriją, civiliams nederėtų rodyti agresijos jų atžvilgiu ir nekolaboruoti su okupacine valdžia. Pranešėjas pabrėžė, jog bandymas trauktis į Lenkiją gali būti mirtinai pavojingas, nes priešas siektų atskirti Baltijos šalis nuo sąjungininkų ir intensyviai imtų šaudyti Suvalkų koridorių, kadangi čia einantys keliai turi tarptautinę reikšmę. Taip pat keliuose ties Lenkijos siena susidarytų itin didelės spūstys, nes pro čia bėgtų ir Latvijos, ir Estijos gyventojai. O keltis per jūrą nerekomenduojama, nes Rusijos karinis laivynas bazuotųsi Kaliningrado srityje ir greičiausiai būtų padaryta blokada. Apibendrindamas savo kalbą, V. Reklaitis samprotavo: „Tie, kurie nesvarsto su ginklu rankose ginti savo šalies ar remti karių – jūsų didžiausias nuopelnas būtų pasislėpti nuošalioje vietovėje.“ Tačiau primena, kad tikimybė, jog karas vyktų ir Lietuvoje, yra visiškai minimali ir baimintis dėl to nevertėtų.

Egidija JOKUBAUSKAITĖ