Toj pačioj Lietuvoj
Kažkur, toje pačioje Lietuvoje, lijo lietūs, pas mus ritosi rekordinio karščio bangos, kažkur, kur mūsų nėra, siūlomas ir žadamas pigus poilsis, o mes vis sukame link sausakimšos Palangos, kažkur kalbama apie pozityvius rudens planus ir darbus, bet mes vis gąsdinami pandemija. Su šiuo baimės prieskoniu tęsiasi vasara, prabėga šventės, pralekia atostogos, trumpi ir ilgi savaitgaliai. Su juo palydimi žmonės, kurių išėjimas nebūtin kartais užveria visą epochą. Užveria negrįžtamai, tačiau į tą vietą ateina kažkas nauja.
Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė pilna žmonių. Į sceną, prie režisieriaus Povilo Gaidžio urnos eina ir eina jo mokiniai, stabteli, nusilenkia savo Mokytojui. Paskui nuaidi skambutis, scena užsidaro, susirinkusieji atsistoję plojimais palydi žmogų, su kurio buvimu siejama didelė Klaipėdos teatro istorijos dalis. Teatro menas, kaip ir daugelis menų, nedėkingas, nes jis visą laiką turi būti gyvas, kitaip jo neliks. Žinoma, yra prisiminimai, nuotraukos, įrašai. Toks gana trumpalaikis kiekvieno mokytojo darbas. Jo neparodysi, neužfiksuosi ilgam, neišsaugosi. Jis tik fragmentais išliks pažinojusių atmintyje. Sakoma, išeidamas žmogus nieko neišsineša, jis viską palieka gyviesiems. Tai yra buvimo turtas, pats nuoširdžiausias ir taikiausias, dėl kurio nekovojama, nereikia artimiesiems samdyti advokatų ar žurnalistų ginamiesiems tyrimams. Tai ne piniginiai milijonai.
Gaila, jog kartais su žmogumi į užmarštį išeina ir jo profesija. Štai neseniai atsisveikinta su pirmuoju televizijos diktoriumi Juozu Baranausku, kurio nepriekaištinga tartis derinosi su gražia išvaizda ir santūrumu. Seniau diktorius specialiai tam darbui ruošdavo, nes buvo svarbu, jog žiūrovas pajustų ypatingą žodžio, balso ir laikysenos dermę. Kartų kartos su tuo užaugo. Dabar diktorių nereikia, televizijoje sukasi jauni žurnalistai, laidų vedėjai, kurie žodžius pila elektrinio paspirtuko greičiu, vienoda intonacija, pašmaikštaudami, pakrizendami, vienas su kitu (tuo pačiu ir su žiūrovu) buitiškai paplepėdami. Kad kaip nors sudomintų žiūrovą ar klausytoją jie gali prieiti iki tokių žemumų, kaip kažkada vadinosi „ Dviračio žiniose“ buvusi laida „Apatiniai baltiniai“. Kine tai jau seniai visko rasi, dabar visu smarkumu ši tendencija šoktelėjo ir į kitas sritis, netgi į teatrą. Jau atsiranda spektaklių, nurodančių būtiną žiūrovų amžių, pasirodo užrašai, jog įleidžiama nuo šešiolikos ar net nuo aštuoniolikos metų. Galima sakyti, teatras išgyvena savotišką virsmą. Ilgi, nuogumo ir vulgarybių pilni spektakliai, be abejo, šokiruoja, bet… išeini iš teatro ne kaip iš meno šventovės, išeini kartais lyg iš prirūkytos, prispjaudytos kaimo karčemos. Tai galbūt lengviau išgyventi jauniems žiūrovams, jiems dar smalsu, kas šiaip jau padorioje kompanijoje yra draudžiama. Tačiau pvz., toks Šekspyro ar Brechto kūrybos subuitinimas kartais neatrodo įdomus, tad nieko nuostabaus, jog spektaklyje išbūti iki galo sulaiko tik bendra kultūra ir išauklėtas nusiteikimas gerbti aktorių triūsą. Ir nėra čia kažkokios kartų priešpriešos, kaip kam gal norėtųsi matyti, paprasčiausiai skiriasi žmonių patirtis ir požiūris į vertybes.
Pagarba darbui yra sąlygojama ir atlyginimo. Ūkininkai, verslininkai aimanuoja, jog negali rasti darbininkų. O kam dirbti, jeigu pašalpa ne ką tesiskiria nuo siūlomos algos? Sunku suvokti, kaip galima taip neprotingai kurti visuomeninius santykius, duodant, bet nieko nereikalaujant. Nors mūsų tautosaka pamažu tolsta nuo kasdienio gyvenimo realijų (pvz. „verkia duona tinginio valgoma“ arba „ kas vogs –nepralobs“), bet posakis „arklys arklio už dyką nekaso“ dar turėtų tikti. Juk tokia valstybės labdara neugdo nei atsakomybės, nei dėkingumo, tik pateisinama tinginystė ir stiprinami įžūlūs, nepagrįsti reikalavimai. Šiomis dienomis žmones ypač piktina pasakojimai iš mus užplūdusių migrantų gyvenimo. Tikrai neįmanoma draugiškai nusiteikti, kai skaitai, jog visiškai nevertinamas jiems gaminamas maistas, grąžinami indai būna prišlapinti ar netgi į juos tuštinamasi, o kur dar skundai dėl blogų gyvenimo sąlygų. Galbūt specialiai pamiršta, jog ne į svečius pas mus atvyko, o nekviesti ir neprašyti, tad, suprantama, ir nelaukiami.
Nemažai kas gyvenime liūdina, kelia nuostabą ar netgi pyktį, tad kaip atsvaros tenka ieškoti gražios patirties, dorų darbų, išmintingo ir prasmingo gyvenimo pavyzdžių. Kartais jie būna tiesiog šalia. Kai pamatau žilagalvį mokytoją Edvardą Cirtautą, visuomet prisimenu ne tik jo šmaikščius pasakymus ( pvz., kada mokytojas iš darbo turi išeiti ar kaip vaiko protinius gebėjimus patikrinti), bet ir tai, jog jis pažįsta kiekvieną miesto kampelį, žino jo atsiradimo istoriją, buvusius žmones. Klausk, ko nori, atsakys. Gražus pavyzdys domėtis, džiaugtis, nenusivilti. Prasminga, kad šią iškilią asmenybę pastebėjo ir Gargždų miesto garbės piliečio vardui teikia „Bangos“ redakcija ir Gargždų kultūros centras. Tikėkimės, kad rytoj posėdyje Klaipėdos rajono savivaldybės taryba pritars, kad garbingas ilgametis gargždiškis, dešimtmečius skleidžiantis bendravimo, kultūros šviesą, vertas garbingo įvertinimo.
Dalia DAUGĖLIENĖ, Gargždiškė