Toks gyvenimas

Optimizmas darbe daugina nuospaudų delnuose

Per 16 metų Lietuvoje žemės ūkio politika nebuvo palanki ūkininkui. Tik drąsiausi ryžosi sunkumus ištverti ir kurtis kaime.Vienas jų, ką tik atšventęs savo gimimo 40 metį ir darbo 14 metus ūkininkaujant, yra Pieskojų kaimo ūkininkas Manfredas Skroblys.

 Senelio žemė – patikimose rankose

– Buvo lengviau kurtis gal dėl to, kad turėjau senelio Adomo Blyžos žemę, – sako Manfredas Skroblys. – Drąsiai, nors ir sunkiai, per metus giminių ir pažįstamų padedami pastatėme namą ir paskui fermą. Pradėjome nuo trijų karvių, bet tėvo Kurto raginamas ėmiausi pieno fermos kūrimo.

Anastazija ir Kurtas Skrobliai turėjo tris vaikus. Dukterys Rita ir Gintarė nepretendavo į žemės ūkio vargus, todėl agronomo specialybę įsigijusiam Manfredui dirvonus versti niekas netrukdė. O šis jau nuo trijų metų kombainų brydėmis bėgiojo.

– Aš paveldėjau senelio ir prosenelių verslą – žemės ūkį, – teigia Manfredas. – Sesuo Rita kaip ir tėvas tapo dailininke, Gintarė – į mamą. Pasuko mokytojos keliu.

Manfredo žmona Genutė irgi nesiveržė į miestus, nes jos giminėje užaugo ne viena žemdirbių karta. Jos mama Genė dar tebelaiko dvi karves. Kai žentas Manfredas juokauja, kad, uošviene, aš tavo karveles nupirksiu, tai uošvienė atsako – ir man gyvenimas pasibaigs. Genutės ir Manfredo šeimoje auga 15 metų sūnus Algirdas, kuris jau galvoja apie veterinaro ar zootechniko specialybę, aišku, savo tėvo ūkyje. Taigi Skroblių ūkis Pieskojuose turi ateitį. Jo sesuo Lijana nelinkusi kaimo duoną valgyti.

Manfredas su žmona Genute jau ir apie kaimo turizmą prašneko.

– O ką? Pieno, sūrio, sviesto savo turime ir mėsos nestinga, – skaičiuoja Manfredas, – ir viskas šviežia. Argi tai ne masalas norintiems ne tik kaimo oro?

 Fermą modernizuoja

1993 m. pradėję abu su žmona ūkininkauti, Skrobliai negailėjo pinigų naujausiam traktoriui su padargais įsigyti, bene pirmieji rajone su kitu ūkininku nusipirko labai našią šienapjovę su vyniotuvu. Dabar ir žiemą karvės ėda žalią pašarą. O karvių banda, kurios kiekviena praėjusią laktaciją atseikėjo šeimininkui po 7,8 tonos pieno? Tai irgi didžiulio darbo vaisius. Išlaikyti beveik 60 karvių – didelis rūpestis. Kai tėvas Kurtas 2000 m. mirė, Manfredas jau buvo ant kojų atsistojęs.

– Jau trečią kartą modernizuojame fermos įrangą, – patvirtina savo įžvalgumą Manfredas. – Kitaip būtų sunku išsilaikyti rinkoje.

Dabar ūkis turi Europos Sąjungos sertifikatą ir pieną nors čia pat gerk – sveikas ir skanus. Tai tikrai pavyzdinis dabartinio lietuviško kaimo ūkis. Ir jau ne taip bijantis visokiausių neprotingų Vyriausybės sprendimų. Per keliolika metų didieji pieno ūkiai išsikovojo iš monopolistų – pieno perdirbimo įmonių – didesnę kainą. Atsirado kooperatyvas „Lietuviškas pienas“, su kuriuo perdirbėjams jau sunku nesiskaityti. Manfredo Skroblio ir kituose rajonuose esantys kooperatyvo ūkiai perdirbėjams per dieną gali pasiūlyti iki 500 tonų puikiausio pieno.

Kaimo duona skaniausia

Sunku būtų Manfredui atsisakyti savo rankomis ir protu sukurtos fermos, nes čia ne viena Skroblių karta prakaitu laistė šią žemę, ne vieną kartą delnai ir pačiam Manfredui sproginėjo nuo darbo pūslių. O ir liūdnesnių prisiminimų būta, kai šulinį kasant ant Manfredo užvirto kalnas sunkaus molio. Ant plauko pakibo jauno žmogaus gyvybė, bet jai nutrūkti, matyt, sutrukdė paties Skroblio ištvermė.

– Karuose turime žuvusių senelių, – sako Manfredas, – bet kad savo kieme būtų kas atsisveikinęs tokiu nelemtu būdu, neprisimenu.

Genutė ir Manfredas neabejoja, kad dar kartų kartos kurs Pieskojuose savo ir krašto gerovę. Šito jų išmokė nelengva praeitis, kurioje lemiamas vaidmuo priklauso žmogui, jo rankoms, protui, pasiryžimui. Rajone Manfredas gerbiamas ir kaip savivaldybės Tarybos narys, ir kaip pieno ūkių kūrimo vienas iš iniciatorių. Grūdai pajūryje toli gražu ne visada dera gerai, o štai žoliniai pašarai atlaiko ir žiemos iššalimus, ir vasaros karščių pliūpsnius. Ir šiemet Skroblių karvės nebadaus ir pieno kibirai neseks.

Antanas SAKALAUSKAS