Ūkininkui iš Radailių mielas žemės kvapas
Lietuvos ūkininkų sąjungos konkurse „Metų ūkis 2023“ augalininkystės ūkį puoselėjantiems Vilmai ir Kęstučiui Daukantams iš Radailių, Sendvario seniūnijos, pripažinta trečioji vieta. „Jaučiamės pagerbti, bet tai nebuvo mūsų ūkininkavimo tikslas. Mes stengiamės tai daryti puoselėdami žemę, galvodami apie jos ateitį“, – atskleidė prizininkai.
Pasirinko tausojantį žemės dirbimą
Džiugi Kalėdų šventė Daukantų namuose: jų ūkio istorijoje – pirmasis įvertinimas.
Radailiškis K. Daukantas pirma tapo verslininku, po to ir ūkininku. Prieš 9 metus iš pažįstamų išsinuomojęs 15 ha žemės, pasėjo vasarinius kviečius. Dabar valdo 400 ha, augina žieminius ir vasarinius kviečius, žirnius, žieminius rapsus. „Geriausias ūkio modelis – mišrus ūkis, bet negalėdami jo turėti stengiamės žemę puoselėti panaudodami biopreparatus. Taikome naująsias technologijas – neariminį žemės dirbimą, kalkiname dirvas, remontuojame melioracijos sistemas. Iš žemės reikia ne tik imti, bet ir į ją investuoti, – įsitikinęs ūkininkas. – Malonu, kad mus pastebėjo ir įvertino. Bet tai įpareigoja siekti daugiau ar bent išlaikyti tą lygį.“
K. Daukanto gimtasis kaimas – Mazūriškiai. Šalia esančiuose Radailiuose jis su žmona Vilma įsikūrė prieš 20 metų. Įsigijo butą, keliolika arų žemės, vėliau pasistatė gyvenamąjį namą. Per tą laiką šiame krašte daug kas pasikeitė – dirbamos žemės laukuose kaip grybų po lietaus pridygo gyvenamųjų namų. „Gyvename prestižiniame priemiesčio rajone, – šypsojosi Kęstutis su žmona. – Nebeliko tradicinio kaimo – atsikėlėliai iš miesto diktuoja savo sąlygas: nelaikyti karvių, nevežti mėšlo. Aš – kaimo vaikas, važiuoju draugams padėti šienauti, mėšlą vežti – man patinka kaimo kvapas.“
Savo įmonę įkūręs K. Daukantas turėjo technikos, kuria dirbo žiemą, antai valė seniūnijos kelius. Bet kilus minčiai ją įdarbinti ir vasarą, ėmėsi ūkininkavimo. „Iš pradžių turėjome tik traktorių žemei įdirbti – kaimynai ūkininkai paskolino plūgą, sėjamąją, kombainą, išnuomojo sandėlį. Draugiškai sugyvename – ūkininkų vakaronėje sakiau, kad mes ne konkurentai, o partneriai“, – kalbėjo K. Daukantas.
Svarbu palaikyti vieniems kitus
Šio ūkininko žemės sklypai išsibarstę visoje Sendvario seniūnijoje – nėra didelių masyvų, o tik 3–10 ha plotai. „Nepatogu, bet nenoriu formuoti vientiso masyvo – iš kito ūkininko atimti žemę“, – atskleidė K. Daukantas.
Plečiantis augalininkystės ūkiui, prireikė galingesnės technikos ir jos įsigijo, pasistatė grūdų sandėlius, betrūksta džiovyklos. Europinės paramos šie ūkininkai negavo, nors ne kartą buvo pareiškę norą dalyvauti programoje. „Viską sukūrėme savo lėšomis ir rankomis: ką uždirbame iš augalininkystės, investuojame į ūkį. Nuostolingai niekada nedirbome“, – patikino pašnekovai.
K. Daukantas kalbėjo, kad visko pasitaikė ūkio istorijoje. „Sudėtingi ir šie metai, nes grūdų rinkoje ūkininkas nieko negali padaryti – gauna tiek, kiek nustatyta. Ir nesvarbu, kad jis už viską moka brangiau – savo produkcijos branginti negali“, – apgailestavo V. Daukantienė, šeimos ūkio buhalterė.
K. Daukantas prisipažino, kad nuvilia valdžios požiūris į žemės ūkį. „Kiek tonų rusiškų grūdų pervežama per Lietuvą? Kur žiūri Žemės ūkio ministerija? – retoriškai ištarė ūkininkas. – Sunaikino paukštininkystės, kiaulininkystės sektorius, baigia sužlugdyti pienininkystę. Ir augalininkystę siekia sunaikinti.“
Augalininkystės ūkį puoselėjantis radailiškis važiavo į Vilnių, į pagalbą streikuojantiems pienininkams, nes, anot jo, tai ne vien jų problema – ir kitų sektorių. „Jeigu nesikeis valdžios požiūris į ūkininkus, didelė tikimybė, kad mažieji ir vidutiniai ūkiai išnyks, ateis dideli investuotojai iš užsienio. Kas mes tuomet būsime? – retoriškai klausė K. Daukantas. – Atrodo, kad Lietuvoje norima sunaikinti žemės ūkį. Sunaikinus mitybos sektorių, būsime visiškai priklausomi nuo užsienio, bet ar visada jis mus aprūpins maistu? Betgi mūsų produktai pigesni, kokybiškesni. Dabar jau priklausome nuo energetinių šaltinių, naftos, dujų.“
K. Daukantui keista, kad visuomenėje suformuotas stereotipas, kad ūkininkai – didžiausi teršėjai. „Dabar madinga kalbėti apie tvarumą, bet ar šeimininkė savo virtuvėje mažiau teršia? Kiek namuose, buityje naudojama įvairių chemikalų? Ar gyventojai savo sodų nepurškia nuo kenkėjų, ligų? Mes purškiame pasėlius reglamentuotais chemikalais, nustatytu laiku, kiekiu – mes to nedarome beatodairiškai“, – patikino pašnekovas.
Inovacijų skleidėjas – sūnus
Daukantų šeimos ūkyje darbus nudirba šeima – pagalbininkų prireikia darbymečiu. Inovacijų diegimas – vyriausiojo sūnaus Gvido, Kaune studijuojančio agronomijos mokslus, nuopelnas. Šias studijas jis pasirinko dvyliktoje klasėje, nes labai domėjosi žemės ūkiu. „Neraginamas važiavo į laukus pažiūrėti pasėlių. Grįžęs konsultuodavosi, kaip tręšti, purkšti ar kitus darbus daryti“, – atskleidė pašnekovas. Jo manymu, gal ir galima išmokti agronominių žinių, bet turi būti ir pašaukimas – jį anksti atrado Gvidas.
„Dar nestudijuodamas sūnus man kalė į galvą, kad žemės nereikia arti – jis apie tai daug skaitė ir domėjosi. Aš jam atkirsdavau, kad tai nesąmonė – tokių derlių, kaip dirbdami tradiciškai, negausime. Bet jau 2 metus žemės neariame – pasirinkimas pasiteisino“, – šypsojosi K. Daukantas.
Jis neslėpė, kad, sukūręs optimalų augalininkystės ūkį, jį perduos valdyti Gvidui. „Tai sūnų motyvuoja. Mes gi turime įmonę, iš kurios galime prasimaitinti“, – patikino pašnekovas.
Daukantų dukra, dvyliktokė Gabija, linkusi į meną – ketina studijuoti grafinį dizainą. Jos gebėjimus įvertinusi profesionali menininkė padrąsino merginą žengti šiuo keliu.
Jaunėlis sūnus Simonas mėgsta vairuoti traktorių, tačiau apie ūkininkavimą negalvoja. Jam patinka muzika – mokosi muzikos mokykloje.
K. Daukantas prisipažino iš senelių paveldėjęs prieraišumą žemei, iš prigimties esantis agronomas. „Specifinio ariamos žemės kvapo man niekas negali pakeisti, – šypsojosi ūkininkas. – Ūkininkavimas man – pomėgis.“
Virginija LAPIENĖ
