Unikali praeitis įkvepia kurti naują Priekulę
Priekulės miesto ir žirginio sporto šventė Edmundo Klimovo taurei laimėti šiemet prasidėjo netradiciškai – moksline konferencija apie kalvystės miniatiūrų ekspozicijos sukūrimą Priekulėje, atskleidžiant ir išryškinant seniūnijos teritorijos istoriją per unikalius architektūrinio ir gamtinio paveldo objektus. Išklausius įdomius mokslininkų ir kitų istorijos žinovų pranešimus apie Priekulės istorijos raidą, buvo diskutuojama, kokiais simboliais derėtų atskleisti jos identitetą.
Paveldo objektai prašo dėmesio
Pranešėjai atskleidė Priekulės istoriją bendrame regiono kontekste, pateikė naujausių žinių apie jos ištakas, spausdinto žodžio istoriją, unikalius pastatus, evangelikų liuteronų parapiją. Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos moksleiviai vaizdo reportažu pateikė savo viziją, kaip turėtų atrodyti Priekulė, kad būtų patrauklesnė jaunimui.
Pranešėjų klausėsi rajono valdžios atstovai, Savivaldybės specialistai, svečiai, Priekulės bei kitų seniūnijos bendruomenių žmonės. Konferencija subūrė tuos, kuriems rūpi išsaugant praeities reliktus kurti naują, patrauklią Priekulę.
„Labai norėjau dalyvauti šioje konferencijoje, nes 7 metus praleidau emigracijoje. Šiemet sugrįžau į Priekulę. Kaip per tą laiką ji pasikeitė! Gaila, kad negalėjau stebėti tų pokyčių, – „Bangai“ sakė Jolanta Ulčickienė, buvusi seniūnaitė. – Rekonstruota pagrindinė Klaipėdos gatvė, bet remonto prašosi šalia esantys apšepę senieji pastatai – paveldo objektai. Gal valdžia galėtų prisidėti – gyventojai neturi lėšų jiems atnaujinti, dauguma juk pagyvenę.“
Į konferenciją atvykęs buvęs Priekulės seniūnijos seniūnas Valerijus Velkas prisipažino, kad jis labai nori žinoti, kas vyksta jo mieste, kad turi pasiūlymų.
Ieškoti bendro sutarimo
Pasak Priekulės kultūros centro direktorės Rūtos Steponavičienės, mokslinė konferencija labai svarbi šventės dalis – organizacinis komitetas ilgai sprendė, kokias mokslines temas nagrinėti. Ji kvietė susirinkusiuosius siūlyti miniatiūrų ekspozicijos idėjas.
Priekulės seniūnijos seniūnės Daivos Bliūdžiuvienės teigimu, konferencija surengta neatsitiktinai. „Tvarkant viešąsias erdves nuolat būdavo komentarų, nesutarimų. Šios konferencijos tema labai reikalinga – dalyviai turėtų pateikti siūlymus, kokie kūrybiniai elementai atspindėtų Priekulės istoriją, kokios miniatiūros turėtų atsirasti, kad visų nuomonės sutaptų, – kalbėjo seniūnė. – Ankstesniais metais susirinkę Kultūros centre su gyventojais diskutavome, kokios miniatiūros galėtų atsirasti Priekulėje. Būta įvairių nuomonių, todėl nesiryžome statyti skulptūrų, kad jos nesudarkytų miesto įvaizdžio.“
Per pastaruosius 6 metus Priekulės viešąsias erdves papuošė dvi skulptūros. „Manau, kad žirgo skulptūra istoriškai dera: Priekulė – žirginio sporto kraštas, šis simbolis yra Priekulės herbe. Kita skulptūra – Tilžės akto 100-mečiui, kraštotyrininkės, rašytojos Editos Barauskienės pritarimu, pastatyta Klaipėdos g., istorinėje alėjoje, – dėstė D. Bliūdžiuvienė. – Čia numatytos 6 skulptūros – reikia pagalvoti, ką dar statyti. O gal miniatiūrų ekspozicijai ieškoti naujos vietos?“
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vedėjas Almantas Mureika dėkojo Priekulės bendruomenei už kultūros paveldo puoselėjimą, kad susirinko į konferenciją ir ieško savo identiteto, tariasi, kaip įveiklinti kultūros paveldą. Jis pastebėjo, jog rajono Savivaldybė paskutiniaisiais metais daug nuveikė paveldo srityje. Pernai patvirtintas Priekulės istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentas – vietovės ir jos apsaugos zonos tvarkymo planas – pirmasis regione. „Tai ne tik apribojimų – ir galimybių planas. Konsultuosime gyventojus rūpimais klausimais, stengsimės padėti, kad jiems būtų lengviau“, – patikino A. Mureika.
Miesto istorinė dalis saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui. Jo reikšmingumą lemia vertingosios savybės – architektūrinės, istorinės, kraštovaizdžio, urbanistinės, želdynų. Seniūnė D. Bliūdžiuvienė akcentavo, jog kultūros paveldo vertybių išsaugojimui reikia daug lėšų.
Rajono vicemerė Violeta Riaukienė kalbėjo, kad Priekulė visada rajono Savivaldybėje kėlė diskusijų dėl finansavimo. „Priekulė – kultūros paveldo teritorija, turinti unikalią istoriją – šiems objektams reikia didesnio ne tik Savivaldybės, bet ir valstybės dėmesio“, – akcentavo vicemerė.
Po istorinio kilimo – griūtis
Konferencijoje pranešėjai kalbėjo apie Priekulės istorinį unikalumą, pateikė įdomių faktų, kad dalyviai pažvelgtų kitu aspektu ir pamąstytų, kaip išryškinti miesto veidą.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė savo filme-pranešime „Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Klaipėdos krašte“ akcentavo, kad Priekulės apylinkėse gyventa nuo seno – tai liudija rasti III–IV a. baltų papuošalai. Filme sugulusios visos temos – ekonomika, kultūra, pastatai, liuteroniška bažnyčia ir kita. Pasak E. Barauskienės, tokio filmo apie Priekulę dar nebuvo. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto dr. Silvos Pocytės teigimu, jis įdomus ir naudingas pranešėjams, kurie ruošėsi konferencijai.
Ji savo pranešime atskleidė Priekulės istoriją bendrame regiono kontekste. „Viskam, kas vyko Priekulėje, įtaką turėjo valstybė ar regionas, kuriam ši priklausė. Priklausymas sukuria tam tikrą kultūrinę, politinę erdvę, kuri formuoja kasdienybę, aplinką, kultūrinę, ekonominę, politinę terpę, – dėstė mokslininkė. – Priekulė buvo Prūsijos pakraštys. Kokios didelės europinės valstybės dalimi ji buvo! XIX amžius – įdomiausias ir spalvingiausias: nepaisant politinių kataklizmų, germanizacijos ir kitų lietuviškai kultūrai nepalankių sąlygų, tai Priekulės formavimosi ir klestėjimo laikotarpis. Priekulės budimas tarp didžiųjų Prūsijos ir Vokietijos imperijų turėjo žavesio. XX amžius – naujas miesto raidos etapas – drastiškas ir sudėtingas.“
Išliko per lietuvininkų užsispyrimą
E. Barauskienė, nagrinėjusi spausdinto žodžio Priekulėje istoriją, kalbėjo: „Reikėjo sąlygų knygoms ir laikraščiams atsirasti: kad žmonės mokėtų skaityti, būtų geri keliai platinti, būtų mokytų žmonių, kurie pateiktų spaudai žinias ir kt. Priekulės spaustuvė, įkurta 1865 m., bankrutavo tik Pirmojo pasaulinio karo metais. Veikė ir poligrafijos mokykla – pirmoji Lietuvos istorijoje“, – dėstė kraštotyrininkė, Klaipėdos krašto žinovė. Ji citavo Ernsto Vicherto, rašytojo, teisėjo, 1860–1863 m. dirbusio Priekulėje, vieną ištrauką, kurioje jis Priekulės krašto žmones vadino „keista tautele“. „Bet ji išliko per lietuvišką kalbą ir didelį lietuvininkų užsispyrimą. Prisidėjo ir spauda“, – didžiuodamasi kalbėjo E. Barauskienė.
Muziejininkė S. Vinciūnienė pasidalijo savo pastebėjimais apie senuosius Priekulės pastatus – kokia architektūros stilių įvairovė! Daugiau nei prieš 100 metų statytus pastatus nuotraukose palygino su dabar išlikusiais, pasakojo apie įdomias jų detales, apgailestavo, jog baigia sunykti pastatų puošybos elementai.
Priekulės evangelikų liuteronų parapijos kunigas habil. dr. Darius Petkūnas savo pranešime apie Priekulės liuteronų parapiją sovietmečiu rėmėsi archyviniais šaltiniais. „Labai didelė Priekulės bažnyčia buvo, anuomet parapijoje beveik 7 tūkst. narių buvo, iš jų 72 proc. lietuviai. Paskutinės pamaldos įvyko 1944 m. spalio 1 d. Pokariu liko 8 evangelikų liuteronų kunigai – kitus ištrėmė į Sibirą. Klaipėdos kraštą aptarnavo vienas kunigas. Varpininko liudijimu, Priekulės bažnyčią padegė enkavedistai, vėliau ji buvo nugriauta. Dabar jos vietoje – simboliniai pamatai ir altorėlis“, – dėstė kunigas D. Petkūnas.
Miestui – originalius simbolius
Į diskusijas įsijungusi rajono Savivaldybės administracijos Turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė kalbėjo esanti suinteresuota, jog Klaipėdos krašte būtų kuo daugiau įdomių objektų, traukiančių turistus. „Norisi, kad atsirastų patrauklus objektas – miniatiūrų ekspozicija ar parkas. Bet reikia išlaikyti savo identitetą, jį puoselėti, pristatyti, juo didžiuotis, – teigė ji. – Man nepatinka tam siūloma vieta – naujasis skverelis Klaipėdos g., nes ten nepatogu sustoti. Reikėtų nuspręsti, ar miniatiūras išdėstyti vienoje vietoje, o gal išbarstyti po miestą. Manau, kad viena iš miniatiūrų turėti būti evangelikų liuteronų bažnyčia.“
Dr. S. Pocytės nuomone, diskutuoti reikėtų ne apie vietą, o miniatiūros turinį. „Priekulėje buvo svarbus paštas. Tad jos simboliu galėtų būti atvirukai, atsiradę XIX a. viduryje kaip komunikacijos priemonė visoje Europoje. Juos turėjo ne tik Priekulė, bet ir Dovilai, Plikiai. Atvirukai galėtų tapti Priekulės miniatiūrų sudedamosiomis dalimis“, – dėstė istorikė.
E. Barauskienės įsitikinimu, tam tikra forma reikėtų išreikšti Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos atminimą.
Pasak Dainiaus Elerto, istoriko, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktoranto, konferencijoje pateikusio naujausias žinias apie Priekulės ištakas, išmėtyti po miestą miniatiūras gerai, jeigu tai kažkokiais ryšiais susiję su vieta, pastatais. „Identiteto palaikymas svarbesnis vietos žmonėms, o ne turistams. Tai turi būti objektai, kurie apauga istorijomis“, – įsitikinęs D. Elertas.
„O kodėl nepastačius originalios pašto dėžutės?“ – retoriškai klausė S. Vinciūnienė. Hab. dr. D. Petkūno manymu, vienas iš simbolių turėtų simbolizuoti tautos susijungimą. „Lietuvių tautą kadaise padalijo kryžiuočių ordinas – mažesnioji dalis atiteko Prūsijai, gyventojai pradėti vadinti lietuvininkais. 1923 m. Klaipėdos kraštas susijungė su Didžiąja Lietuva. Kas būtų, jeigu nesusijungę?“ – svarstė liuteronų kunigas. Susirinkusieji taip pat siūlė nepamiršti pirmųjų katalikybės žingsnių Priekulėje, dvasininkų.
Konferencijos dalyviai miniatiūrų ekspozicijai siūlė įvairius simbolius, ginčijosi. Priekuliškė, prisistačiusi gide, emocingai pareiškė, kad pirmiausia reikia nudažyti senuosius pastatus, pasirinkti originalius simbolius, kad Priekulė išsiskirtų iš kitų miestų.
Gimnazistų vizija – gražiojo Vingio parko prieigose pastatyti pavėsinę arba sūpynes visai šeimai. Kitoje erdvėje įkurti parką šunims, Minijos pusėje pastatyti keletą pavėsinių, šiukšlinių, suoliukų, sutvarkyti krepšinio aikštelę ir kt.
Mokslinės konferencijos dalyviai plojo už naują Priekulę.
Virginija LAPIENĖ
A.VALAIČIO nuotr.
